į pradžią turinys susisiekite  
Joga » Jogos istorija
Belur Krishnamachar Sundaraja Iyengar

B.K.S. Ajengaras (Belur Krishnamachar Sundaraja Iyengar)  gimė 1918m. Belure, Karnatakos regione. Nuo pat kūdikystės jis buvo silpnos sveikatos. 13 metų amžiuje jam diagnozavo tuberkuliozę, maliariją. 1934 m. į jų šeimą atvyko vyresnės sesers vyras Tirumalai Krishnamacharya. Jis buvo unikalus žmogus: puikaus išsilavinmo, kalbantis keliomis kalbomis, muzikantas, Vedų žinovas, poetas ir filosofas. Be to, Maisore, paties Maharadžos įsteigtoje jogos mokykloje, jis  mokė jogos.

Šešiolikmetis Sundaraja mielai sutiko padėti seseriai ir prižiūrėti Maisorą, didingais jo rūmus ir sodus. Tai buvo lemtingas jaunuolio gyvenimo sprendimas, apie kurį niekas, įskaitant ir jį patį, net nepagalvojo.

 

Krishnamacharya parodė vaikinui keletą pozų, kurios galėtų sustiprinti jo sveikatą. Bet jo kūnas buvo toks silpnas ir kietas, kad pirštais jis net nepasiekė kelių. Pamatęs, kaip jaunasis Ajengaras atlieka asanas, Gurudži pareiškė: „šiame gyvenime jogos tu nepraktikuosi. Tu – ne išrinktasis“, - ir nustojo juo domėtis. Jogos praktika baigėsi taip ir neprasidėjusi.

 

Krishnamacharya turėjo savo mokinius, bet visi jie turėjo savo šeimas ir gyveno atskirai, todėl jis negalėjo visiškai jų kontroliuoti. Gurudži buvo griežtas,  nenuspėjamos nuotaikos žmogus. Bet jeigu mokinius jis mokytų pernelyg griežtai ir reikalautų pernelyg daug, mokiniai iš jo išeitų. Vienintelė išimtis buvo vaikinas Keshava Murti, kuris gyveno savo Mokytojo name. Jis buvo Ajengaro vienmetis, kartu jie praleisdavo daug laiko, pradedant jau nuo keturių ryto, kai Krishnamacharya žadino juos, kad palietų sodą. Keshava Murti puikiai atikinėjo asanas, Mokytojas dėjo į jį daug vilčių. Bet vieną gražią dieną jaunuolis tiesiog dingo, o jo paieškos buvo bevaisės.

 

Kaip tyčia tai atsitiko prieš Tarptautinę jogos konvenciją, kuri turėjo vykti Maisore. Krišnamačarja buvo tikras, kad Keshava  Murti demonstruos asanas. Mokytojas vėl atkreipė dėmesį į Ajengarą. Žymus amžiaus skirtumas, giminystės ryšiai ir gyvenimas po vienu stogu darė jaunuolį visiškai nuo jo priklausomą.

 

Jau kitą dieną Krišnamačarja pasikvietė jaunuolį, parodė jam trisdešimt ar keturiasdešimt asanų ir tarė: „tu turi tai padaryti“. Per tris dienas Mokytojas išmokė Ajengarą sudėtingų atsilenkimų, kurie paprastai daromi po keleto metų reguliarios praktikos.

Pernelyg sudėtingos praktikos pasekmės vėliau tapo rimtomis problemomis atliekant pranajamą. Ajengaras turėjo tik keletą dienų, kad ištobulintų jas ir pademonstruotų ant podiumo konferencijos metu. Jaunuolis suprato, kad jei padarys ką ne taip, nukentės jo mokytojo ir paties Maharadžos reputacija.

 

Jis stengėsi iš visų jėgų ir dar daugiau. Demonstracija praėjo gerai ir visiems, įskaitant patį Maharadžą ir Krišnamačarją, padarė gerą įspūdį. Šis įvykis visam laikui Ajengarą susiejo su joga, deja, to kaina buvo didelė – ilgus mėnesius jį kankino skausmai visame kūne.

 

Mokytojas pakeitė nuomonę apie Ajengarą ir šis pradėjo lankyti užsiėmimus jo mokykloje. Užsiėmmai vyko Maharadžos dvare, kur pirmiausia dėmesys buvo skiriamas karališkosios šeimos nariams. Visiems kitiems čia patekti nebuvo paprasta. Septyniolikmetis Ajengaras buvo jauniausias mokinys.

 

1936m. Dharvaro mieste moterys norėjo praktikuoti jogą, buvo sudaryta atskira jų grupė ir jų mokytoju paskirtas septyniolikmetis Ajengaras. Vėliau vienas gydytojas iš Punos paprašė Krišnamačarjos, kad kažkas iš jo mokinių pusmečiui vyktų į Puną mokyti jogos. Bet niekas iš vyresnių mokinių nenorėjo laikinai ten važiuoti be jokios tolimesnės perspektyvos. Ir vėl važiuoti teko Ajengarui.

 

Į Puną Ajengaras atvyko 1937m. be grašio kišenėje. Ir niekam tuomet net mintis neatėjo, kad jo dėka šis miestas pavirs jogos Meka.

Joga Indijoje tuomet populiari nebuvo. Trejus metus Ajengaras mokė jogos mokyklose, koledžuose, universitetuose, vedė individualias pamokas ir labai daug praktikavo pats.

 

Mokyti Ajengarą pranajamos Krišnamačarja ne kartą atsisakė. Jaunam vyrui atsiliepė viskas: vaikystėje persirgtos ligos, netaisyklingai išsivysčiusi krūtinės ląsta, silpnas stuburas – pernelyg intensyvios ir griežtos atsilenkimų praktikos pasekmė.

Kai Ajengaras eilinį kartą atvyko į Maisorą, jis paslapčia stebėjo praktikuojantį savo Guru. Krišnamačarja pranajamą praktikavo labai anksti, kai visi dar miegojo.

1944m., remdamasi tuo, ką jam pavyko pamatyti ir prisiminti, Ajengaras pradėjo savarankiškai praktikuoti pranajamą. Iš pradžių net negalėjo ir vieno kvėpavimo ciklo padaryti gerai. Ir vieninteliu sąjungininku jo praktikoje buvo nepalaužiama jo valia. Kardinaliai jis pakeitė ir asanų praktiką. Pradėjo vengti skausmingų pozų, daugiau dėmesio skyrė asanoms, suteikiančioms stabilumo ir jėgos stuburui.

 

Su laiku į jį pradėjo kreiptis žmonės, turintys visokių sveikatos problemų. Užsiėmimai žmonėms padėdavo, ir mokinių po truputį daugėjo, jis tapo daugiau žinomas.

 

1952 m. į Indiją atvyko žymus smuikininkas Yehudi Menuhin. Jis pakliuvo į jogos pamoką pas Ajengarą, kuri padarė muzikantui didžiulį įspūdį. Smuikininkas pavadino Ajengarą geriausiu savo grojimo mokytoju ir pakvietė jį aplankyti Europą.

 

1954m. Sri B.K.S. Ajengaras pirmą kartą apsilankė Europoje. Jo dėka vakarams atsivėrė joga. XX a. pradžioje net savo tėvynėje būdama nelabai populiari, ji išgyveno atgimimą. Tarp Ajengaro mokinių buvo žinomiausi politikai, karininkai, muzikantai, aktoriai ir rašytojai, žymus filosofas ir mąstytojas Jiddu Krishnamurti ir jos didenybė Belgijos karalienė.

 

1966 metais Ajengaro išleista knyga „Yoga dipika“ su aprašytomis 200 asanų buvo pripažinta jogos biblija.

 

Ajengaras suprato, kad jogos praktika gali padėti esant įvairiems negalavimams – vadinasi, reikia padaryti taip, kad ji būtų prieinama ir sveikatos problemų turintiems žmonėms.

 

Kritikai Ajengaro metodą vadina „joga su baldais“.  Į jogos praktiką  Guru įvedė daugybę pagalbinių priemonių: medinių kaladėlių, medžiaginių diržų, virvių, volelių, taburečių. Visų šių priemonių paskirtis yra  padėti teisingai atlikti asanas tiems, kam jos nesigauna taisyklingai. Savo mokininiams jis nepavargavo kartoti, kad bazinis jogos principas yra neprievarta (su savimi taip pat).

„Jeigu kažkas nesigauna, suteikia skausmą ir didelį diskomfortą, vadinasi, nereikia iš visų jėgų to atlikti“, - sakė jis.

 

Populiarėjant Ajengaro jogai reikėjo ir daugiau mokytojų. Buvo sudaryta sertifikuota sistema visose šalyse.

1975m. Punoje duris atvėrė Ajengaro žmonos vardu pavadintas  jogos institutas, kur ir šiandien mokytis atvyksta žmonės iš viso pasaulio.

 

Net ir būdamas šešiasdešimties, Ajengaras praktikavo po 4-5 valandas kasdien. 1979m. jis nukentėjo autoavarijoje, kur buvo pažeistas jo petis, stuburas ir keliai. Nepaisant to, kad jo praktika jau nebebuvo tokia kaip anksčiau, išminčius išlaikė tai, ką vertingiausio gali duoti joga: proto aiškumą, dvasios stiprybę, harmoniją ir vidinę pilnatvę.

Guruji praktikavo po kelias valandas kasdien ir sakė: „aš noriu mirti suvokdamas, kad padariau viską, kas mano jėgose su tokiu kūnu, kokį turiu“.

 

Guruji – Bellur Krishnamachar Sundaraja Yengar  šį pasaulį paliko 2014m., eidamas 96-uosius.

Jo vaikai – dukra Geeta ir sūnus Prashant – taip pat yra garsūs mokytojai, praktikuojantys tėvo metodą.