į pradžią turinys susisiekite  
Joga » Jogos istorija
Sri Tirumalai Krishnamacharya

Sri Tirumalai Krishnamacharya (1888 – 1989), laikomas šiuolaikinės jogos „tėvu“. Jis yra kai kurių pagrindinių XXa jogų (Sri Pattabhi Jois ir B.K.S. Iyengar) mokytojas. Žymus mokytojas buvo ir jo sūnus T.K.V. Desikachar (dėstė švelnesnį terapinį „Viniyoga“ stilių, bei pirmoji jogos „ledi“ Indra Devi, mokiusi jogos Kinijoje, Holivude, Meksikoje, Argentinoje.

 

Krišnamačarjos šeimos šaknys - iš prieš tūkstantį metų gyvenusio pietų Indijos jogo Nathamuni, o taip pat – iš Nammashvara, vieno didžiausių vaišnavų šventųjų. Todėl nieko keisto, kad vaikas jau nuo 6 metų buvo mokomas Vedų, sanskrito, šventųjų tekstų, o būdamas dvylikos jis paliko tėvų namus ir keliavo mokytis toliau. Jis išmanė tradicines disciplinas ir tapo vienu geriausių senovės vedų ir jogos tekstų, Indijos filosofijos, astrologijos, ajurvedos ir muzikos žinovų.

 

Besimokydamas Varanasyje Krišmačarja išgirdo apie didijį jogą, gyvenantį Tibete, Kailašo kalno papėdėje. 1915 m. keletą savaičių jis keliavo pėsčiomis, ieškodamas būsimojo savo Mokytojo.

 

8 metus gyvendamas Himalajuose, prie Manasarovaro ežero pas išgarsėjusį Tibeto jogą Shri Ramamohan Brahmacharya, Krišnamačarja mokėsi jogos praktikos, jogos terapijos, jogos sūtrų, atmintinai išmoko daugelį jogos raštų, įskaitant vieną svarbiausių – „Yoga Korunta“.

 

Šis tekstas jungė filosofinę Patandžalio doktriną bei asanų ir pranajamos praktikas, taip pat – vinjasos esmę, drišti ir bandhas. „Joga Korunta“ taip pat detaliai aprašė specifines pozų sekas, kurios šiandien žinomos kaip Ashtanga jogos sekos: Joga Čikitsa (pradinė seka), Nadi Shodhana (Vidurinė seka) ir Sthira Bhaga (Pažengusios sekos).
„Joga Korunta“ autoriumi laikomas Rishi Vamana, teksto amžius – 1000 – 2000 metų. Deja, šio veikalo rankraštis nerastas.

 

1924 m. Krišnamačarja nukeliavo į Maisorą pietų Indijojje. Tuo metu jis jau garsėjo kaip jogas, išminčius, gydovas. Maisoro karalius Maharadža buvo ligotas žmogus ir, išgirdęs apie Krišnamačarjos gebėjimą gydyti, paprašė pagalbos. Šis išgydė Maharadžą jogos metodais. Krišnamačarja jogos pradėjo mokyti ir karališkosios šeimos narius, o vėliau, Maharadžos prašymu, Maisore atidarė jogos mokyklą (yogashala). Mokykla gyvavo 20 metų ir užsidarė Indijos kovų dėl Nepriklausomybės metu, kai buvo nuverstas Maharadža.

 

Krišnamačarja priėmė savo mokinių kvietimą ir išvažiavo į Madarasą. Ten jis išgarsėjo kaip jogos terapeutas.

Savo gyvenimą Šri Krišnamačarja pašventė didžiulio gydomojo jogos potencialo tyrinėjimui. Jo gebėjimas atpažinti negalavimus ir gydyti ligonius buvo genialus. Pagrindiniu tikslu jis laikė suderonti senovės jogos tradicijas su šiuolaikiniu gyvenimo stiliumi.

 

Jogą jis išmanė tiek gerai, kad visus savo mokinius mokė skirtingai, įsitikinęs, kad jogą reikia pritaikyti prie žmogaus, o ne žmogų – prie jogos.

 

Todėl visiems savo mokiniams jis atsivėrė skirtingai. Atsisakydamas standartizuoti jogos praktikos ir dėstymo metodologiją, jis sudarė jogos įvaizdį kaip metodą, prieinamą plačiam žmonių ratui.

 

Krišnamačarjos genialumas buvo gebėjimas susieti jogos išmintį ir kitus indų filosofijos teiginius su besikeičiančiomis šiuolaikinio gyvenimo vertybėmis, kurdamas tikslias ir efektyvias, o taip pat – prieinamas ir praktiškas jogos pamokas.

 

Krišnamačarja keliavo po visą Indiją, darydamas jogos demonstracijas, skaitydamas paskaitas apie jogą. Jis buvo nepalaužiamas jogos šalininkas ir gynėjas. Kartais naudodavo tam įspūdį keliančias technikas – tokias, kaip savo širdies plakimo stabdymas arba paskaitą skaitydavo sėdėdamas ant kokioje jogos pozoje stovinčio vieno savo mokinių.

 

Tirumalai Krishnamacharya mirė 1989m., sulaukęs 101 metų amžiaus.