į pradžią turinys susisiekite  
Joga » Pranajama
Kaip veikia kvėpavimo centras?

Spontaninio kvėpavimo pagrindas yra pailgosiose smegenyse esančio kvėpavimo centro veikla. Kvėpavimo centro neuronų dirginimas pereina į įkvėpavimą atliekančius raumenis, kurie suaktyvėja, plečia krūtinės ląstą, dėl ko vyksta įkvėpimas.

 

Įkvėpimo pabaigoje aktyvėja ekspiratoriniai kvėpavimo centro neuronai, kurie stabdo įkvėpimo procesą. Kvėpavimo raumenys atsipalaiduoja, krūtinės ląstos elastinė trauka skatina ją pasyviai atsipalaiduoti, dėl to vyksta natūralus iškvėpimas. 

 

Po to sistema kurį laiką išlaiko ramybės būseną – iki tol, kol inspiratoriniai (įkvėpimo) kvėpavimo centro neuronai vėl nebus sudirginti ir inicijuos sekantį įkvėpimą.

 

Kokie gi faktoriai turi įtakos kvėpavimo centro aktyvumui?

 

Didžiausią įtaką daro kraujo dujų sudėtis. Pagrindinis fiziologinis kvėpavimo centro stimulas yra anglies dvideginis, miego arterijomis patenkantis į smegenis. CO2 yra pagrindinis galutinis energijos apykaitos produktas organizme.

 

Kiekvienas iškvėpimas „išmeta“ CO2 į atmosferą, ir CO2 lygis kraujyje mažėja; kvėpavimo centro neuronų aktyvumas mažėja; ateina pauzė. Toliau vykstant metaboliniams procesams, kraujyje kaupiasi CO2 iki tam tikro slenksčio, ir po to vėl stimuliuojamas kvėpavimo centras, stimuliuojamas įkvėpimas.

 

Tokiu būdu kraujo dujų sudėtis turi didžiausią įtaką kvėpavimo centro veiklai.  Kvėpavimo pakitimai iš karto įtakoja kraujo dujų sudėtį – o tai savo ruožtu keičia kvėpavimo centro aktyvumą.

 

Be CO2 kvėpavimo centrui įtakos turi ir deguonies kiekis, esantis arteriniame kraujyje, o taip pat ir rūgštinė kraujo terpė, glaudžiai susijusi su CO2 kiekiu. Vegetacinės nervų sistemos tonusas, fizinis krūvis, psichoemocinis krūvis (simpatinės nervų sistemos aktyvumas) žemina kvėpavimo centro neuronų aktyvumo slenkstį ir kvėpavimas dažnėja. Psichofizinės ramybės būsena (aukštesnis parasimpatinės nervų sistemos tonusas) skatina kvėpavimo centro pasyvumą ir kvėpavimas darosi ramesnis bei lėtesnis.

 

Jogos praktikų metu ypatingai pradedantieji, atlikdami dinaminius asanų variantus įkvepiant – iškvepiant, pagreitina kvėpavimo tempą, kas skatina hiperventiliaciją (ypač jei tai atliekama visą jogos užsiėmimą).

 

Kad praktikuojantysis galėtų pagauti natūralaus  kvėpavimo ritmą, reikia suprasti kvėpavimo ciklo struktūrą, susidedančią iš 3 fazių:

1. Įkvėpimas;
2. Iškvėpimas;
3. Pauzė po iškvėpimo.

 

Trečiasis elementas – pauzė po iškvėpimo yra svarbiausias spontaninio natūralaus kvėpavimo elementas, lemiantis kvėpavimo ciklo trukmę ir tuo pačiu – minutinę plaučių ventiliaciją.

 

Kad kvėpavimas būtų natūralus, spontaninis, rekomenduojama sekti pauzę po iškvėpimo, susikaupti ties ja, stebėti, kad įkvėpimo pradžia būtų natūrali, ir neskubinti jos. Čia galima cituoti meditatyvinę techniką, aprašytą viduramžių traktate „Vijñāna-bhairava-tantra“: „kai kvėpavimas pasuka nuo įkvėpimo link iškvėpimo ir atvirkščiai, nuo iškvėpimo link įkvėpimo, - įsisąmonink abu šiuos posūkius“.   

 

Šiuo atveju pirmiausia reikia įsisąmoninti „posūkį“ nuo iškvėpimo link įkvėpimo, leisti vykti šiai pauzei, ir tik su savaiminiu beprasidedančiu įkvėpimu pradėti judesį.

 

 

 "Jūs kvėpuojate - ir keičiate kūno padėtį erdvėje", - sako Ashtanga jogos mokytojas, Pattabhi Jois mokinys Mark Darby.

 

Todėl atraskite natūralų savo kvėpavimą, atraskite ryšį su savo kūnu. Nieko daugiau. Nieko ypatingo, sudėtingo ar drastiško... 

 

 

Paruošė kineziterapeutė, jogos mokytoja V. Gavelienė (pagal gydytojo kardiologo, reabilitologo, jogos terapeuto A. Frolovo knygas „Йога терапия. Практическое руководство“; „Пранаяма и шаткарма“)