Pamąstykite apie jūros bangą. Vienaip žiūrint ji atrodo kaip atskirybė, turinti pradžią ir pabaigą, gimimą ir mirtį.

O kitaip pažvelgus tampa aišku, kad jog banga savaime neegzistuoja: ji tėra vandens veiksmas, ji „tuščia“, be atskiros esybės, tačiau „pilna“ vandens.

Taigi teisingai mąstydami apie bangą suprantate, kad ji tėra laikinas vėjo ir vandens kūrinys, priklausomas nuo daugelio nuolatos kintančių sąlygų. Taip pat suvokiate, jog kiekviena banga susijusi su visomis kitomis bangomis.

Sogjalas Rinpočė „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“

Tėvai turėtų žinoti, kad jiems atsiųstas vaikas yra iš toli atėjusi siela. Vaikui šeima, į kurią jis ateina – tai svečių namai, čia jis apgyvendinamas ir mokomas. Tėvai yra priėmę dvasinį įsipareigojimą maitinti vaiką ir mokyti jį meilės, gerumo ir kilnumo.

Mes gimstame vieni, gyvename vieni, mirštame vieni. Vienuma yra mūsų prigimtis, bet mes nesuvokiame jos. Nesuvokdami jos, liekame svetimi patys sau ir, užuot įžvelgę neaprėpiamą savo vienumos grožį ir palaimą, tylą ir ramybę bei darną su būtimi, klaidingai vadiname tai vienatve.

Kol neatleidžiu, toliau lieku emocionaliai susijęs su tuo žmogumi. Įžeidimas lieka mumyse ten, kur sukaupti „neužbaigti darbai“, ir kaip koks virusas ant šventinio stalo gali nuolat išlįsti mūsų dvasiniame gyvenime. Mintys nuolat sukasi apie „nusikaltėlį“ ir „piktą“ jo poelgį.