į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Laisvalaikiui
Apie savanaudiškumą

Kiekvienas žmogus iš prigimties, daugiau ar mažiau, yra savanaudis. Kad ir ką bedarytų ar nedarytų nieko – visada toks ir bus. Bet tai nėra blogai! Juk savanaudiškumas – dvejopa ir tuo įdomi savybė.

 

Iš vienos pusės – tokie egoistai mato save kaip savo pasaulio kūrėją ir svarbiausią gyventoją, kaip pagrindinį aktorių bei žiūrovą. Ir jeigu jų didžiajam teatrui netikėtai pritrūksta dekoracijų ar kostiumų – juk galima tyliai nugvelbti šių iš kito, na, ne tokio garsaus teatro. O po to, bėgant laikui, vogtos sidabrinių medžių dekoracijos taip apdulka žodžiais, jog visi ir patiki, kad šios tame teatre gimusios.

 

Bet kaip ir minėjau – savanaudiškumas turi dvi puses. Duodamas, aukodamas save ir savo laiką, žinias bei daugelį kitų svarbių dalykų, skolindamas savo teatro kostiumus ir perukus, žmogus tampa geru, taikiu egoistu. Juk tai, ką davei, paleidai į pasaulį, pasakei ar nutylėjai – sugrįžta bumerangu. Ir tuomet gauni savo paties dalintą šilumą, gal tik kitos spalvos bei formos. Galima sakyti, jog iš dalies mielieji savanaudžiai ir daro gera kitam, kad patys pasijustų geriau, kad pamatę laimę žmonių akyse ir žaliame medžių lapų šnaresy, pajustų ją ir savyje, kad išgirstų svetimo teatro žiūrovų plojimus savo kostiumams.

 

Tačiau negalima šlietis į vieną pusę, jei šios yra dvi. Vadinasi, ne šiaip sau duotos, o tam, kad patirtum viską ir rastum aukso vidurį – juk net skaniausias maistas atsibosta, jei kaskart tik jis ir valgomas. Todėl svarbiausia, kaip ir visame kame, taip ir esant savanaudžiu – išlaikyti pusiausvyrą. Turėk įdomiausią savo teatrą su geriausiu aktoriumi ir sidabrinius medžius, perukus bei grimą kartais skolinkis, tačiau kartu leisk pavogti visa tai kitam. Na, gal tik apšvietimo lempas saugok.

Simona Gavelytė