į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Laisvalaikiui
Kokonai skirti tikriems vikšreliams

Išoriškai žmogus nesinešioja su savimi namelio. Neturi jokios dangos – nei kiauto, nei lukšto, nei į kokoną susisukti nemoka. Tačiau tenai, savo viduje, kur jis tiktai pats su savimi, žmogus viską moka ir gali.

 

Susisuka, pavyzdžiui, į kokoną, norėdamas suprasti, kaip jaučiasi jame vikšrelis. Žmogus ima miegoti kaip vikšrelis. Lėtai kvėpuoja. Tingiai varto akis ir spokso į rausvas kokono sieneles. Nesvarbu jam, kas dedasi kitoje pusėje – čia, žmogaus, virtusio vikšreliu, tvirtovėje saugu, ramu ir šilta.

 

Svarbiausia, kas vyksta kokono viduje – tai laukimas. Dėl to taip tylu, dėl to vikšrelis net nejuda, tik šypso iš pasitenkinimo. Laikas kažkaip stingsta toje tyloje, bet kokono gyventojas kantrus. Juk tuojau įvyks didysis pasikeitimas, rausvasis kokonas pavirs į šukeles ir pasaulis išvys nuostabiausią drugelį! Jis lengvai suplasnos žėrinčiais sparnais, kaip dar niekas nėra plasnojęs, jis pakils taip aukštai, kaip dar niekas tokiais trapiais sparnais nėra pakilęs...

 

Deja, netikėtai vikšrelio širdyje ima šmėžuoti tamsūs baimės šešėliai. Kokonas, turėjęs sunykti, tik storėja. Darosi vis tamsiau ir minkštos sienelės dabar atrodo sumedėjusios. Tvirtovė tampa per tvirta ir visai nemiela. Vikšrelis iš visų jėgų spiriasi, vartosi ir muistosi, tačiau veltui – kokonas nė nesukruta, tik dar grėsmingiau traukiasi. Vikšrelis, visai suspaustas, ima raudoti, smarkiai traukdamas į save likusį orą. „ O aš tik norėjau džiaugtis savo spindinčiais sparnais ir puošti dangų, tik norėjau džiuginti kitus... “ , - verkia šis, kol galiausiai kokonas jį suvalgo.

 

Vargšas taip ir nesuprato, kokią klaidą padarė – tiesiog pamiršo, jog žmogus – tai ne vikšrelis. Žmogui, norinčiam plazdenti tviskančiais sparnais, neužtenka tik gulėti ir spoksoti į kokono sieneles. Permainos pačios ateina tik tikriems vikšreliams.

Simona Gavelytė