į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Laisvalaikiui
Tyla

Jei žmogus nekalba apie vienokį ar kitokį dalyką, galimi du variantai – arba tai jam nereiškia nieko, arba yra viskas. Aplinkiniams dažnai sunku pamatyti tą ribą; pajusti, ar šalia esančio širdis smarkiai dega troškimais, ar tuo klausimu žmogaus mintys yra lyg skurdūs augalėliai tyrlaukiuose.

 

Sunku pajusti, kartais net pačiam sau. Būna, netyčia prieini arčiau ribos ir ima svaigti galva, pasimeti – dvejinasi akyse, tuomet užsimerki ir atsimerki, bet jautiesi taip pat negerai, tarsi oras taptų kietas. Lieti ribą pirštais – ji degina ir šaldo vienu metu. Įsiklausai – girdi, lyg tykiu ežero paviršiumi nubėgtų spindintis pilnaties juokas.

 

Supranti, kad ji juokiasi iš tavęs, tavo nežinios ir pasiklydusių pirštų. Melsvoje tamsoje tyliai šauki vardą. Koks tai vardas? Atsiduok likimui, atsiduok tai pašaipiai pilnačiai – tegu veda tave link arba tolyn nuo šauksmo.

 

Pasiklydai tam, kad rastum. Arba tave surastų. Ir nesvarbu, ar tvankiame šviesos rytmetyje, ar vėlai vakare, kai ilgesingas brizas pūs jūros drėgmę tau į akis.  Tyliai ežere besišypsanti pilnatis žino.  

 

Simona Gavelytė