į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Apie laimę

Natūralu, kad kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Bet kuo toliau gyvename, tuo labiau suprantame, kaip retai galime sutikti laimingą sielą. Kiekvienas pasakys, kad jis nors truputį yra nelaimingas – kad kažko negali pasiekti, kad trūksta sveikatos, meilės ar pinigų. Žodžiu, priežasčių būti nelaimingam – nors vežimu vežk.

 

Kai žmogus nežino, kaip būti laimingu, jame vystosi godumas. Jis galvoja, kad turėdamas tūkstantį, bus laimingas. O gavęs tūkstantį, nori daugiau. Ir gavęs dar vieną tūkstantį, laimingesnis netampa. Nes protas gali sugalvoti nesuskaičiuojamą galybę pasiteisinimų, dėl ko šiandien jis yra nelaimingas. Bet ar galima tais pasiteisinimais tikėti? Ar išsipildžius savo svajonei tampame laimingesni? Deja, ne. Visada rasime kažkokių pasiteisinimų, kad būtume nelaimingi. Tie pasiteisinimai – tarsi raištis ant akių, neleidžiantis matyti to, kas akivaizdu.

 

O tiesa yra neįtikėtinai paprasta: mes ieškome ne ten. Žmogus ieško laimės ne ten. Todėl jo gyvenimas tampa tragedija. Viduje turime natūralų laimės poreikį, bet jos negalime nei nusipirkti, nei parduoti, duoti nei padovanoti tam, kuris yra nelaimingas. Ir gauti jos negalima dėl visiškai paprastos priežasties: laimė yra savo paties esmė. Pats brangiausias dalykas žmogaus gyvenime. Visi šventieji, visi išminčiai, visos religijos, visos filosofijos sistemos moko to paties: kaip atverti laimės šaltinį, esantį pačiame viduje.

 

Atidžiau įsižiūrėjus į gyvenimą, nuo jo nepastovumo gali svaigti galva: norisi rasti kažką, kas yra pastovu, į ką pagaliau galima būtų atsiremti. Bet ar yra nuolatos besikeičiančiame pasaulyje kažkas, į ką galima atsiremti, ko nepaliečia gyvenimo permainingumas ir griūtys?

 

Juk visa, kas gimsta, sukuriama, kas yra materialios prigimties, turi kažkada sugriūti? Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Jeigu yra kažkas, kuo galima remtis – tai Dievo buvimas žmogaus širdyje, kuris ir yra tikrasis filosofinis akmuo, kurį palietus visi žmogiškieji išgyvenimai pavirsta į tikrą auksą. Tai ir yra tikroji alchemija.

 

Ar ne apie tai kalbėjo Jėzus Kristus, sakydamas, kad „Jumyse yra Dievo Karalystė“? Ar ne apie tai rašoma Katha Upanišadoje: „esmė, Atmanas, yra širdies centre kaip bedūmė liepsna. Jį pažinęs – praeities ir ateities valdytoją – dėl savęs daugiau nebijo. Tai ir yra tikroji esmė. Aukščiau jos – nieko nėra“.

 

Dievo buvimas, arba Dievo Karalystė žmogaus sieloje sanskrito kalba vadinama Atmanu, kas reiškia laimę arba palaimą. Labai dažnai mes painiojame palaimą arba laimę su malonumais. Malonumai – tai yra tik laimės šešėlis. Taip apsigavęs žmogus visą gyvenimą gali praleisti vaikydamasis malonumų, bet taip ir nesuradęs pasitenkinimo. Indijoje yra posakis: „žmogus ieško malonumų, o randa skausmą.

 

Nepaisant to, kad laimės šaltinis yra mūsų viduje, paprastai jo nepastebime. Esame pernelyg užsiėmę savo mintimis, išgyvenimais, o norint rasti laimę savo viduje reikia nustoti kreipti dėmesį į savo mintis ir švarinti savo širdį. Sako, būtent šį procesą mistikai ir vadino vidine alchemija.

 

Budizme yra procesas, vedantis į Dzogchen – didijį tobulumą, Tibeto Vajrajanos tradicijoje taip pat yra analogiškas procesas. Įdomu tai, kad egzistuoja ir kinų Dao dvasinių praktikų kompleksas, vadinamas Neidan, arba vidine alchemija. Aiškėja, kad daosiai taip pat praktikavo tą patį, tik pusę tūkstančio metų anksčiau...

Visa tai sako, kad visus žmones jungia vienas ir tas pats interesas – visi nori būti laimingi. Ne veltui sakoma: nori būti laimingas – pažink pats save.

 

vertė Violeta Gavelienė (pagal Boris Grebenshchikov)