į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Daugiau nei 100 knygų parašiusio vienuolio patarimai, kaip sąmoningai būti laimingam

Į lietuvių kalbą išverstos knygos „Kur auga lotosai“ (iš anglų k. vertė Vytautas Grenda) autorius Thich Nath Hanhas (Tik Niat Hanas) – daugiau nei 70 metų yra budistų vienuolis. Kartu ir dzenbudizmo mokytojas, rašytojas, žinomas kovotojas už taiką. Dėl savo tvirtos pozicijos jis keturis dešimtmečius buvo ištremtas iš Vietnamo.

 

Vien žvilgtelėjus į šį žmogų, apima jausmas, kad jį gaubia absoliuti ramybė. Ir vis dėlto už to ramybės fasado slepiasi drąsus karys. Šis devyniasdešimtmetis vienuolis, kilęs iš Vietnamo, įstojo į vienuolyną būdamos vos šešiolikos ir drąsiai pasisakė prieš karą Vietname bei šalies vyriausybės veiksmus. Karas privertė jį rinktis: ar ramiai leisti laiką vienuolyne ir rūpintis tik sielos reikalais, ar atverti duris ir padėti kenčiantiems kaimiečiams?

 

Būtent nuo Thich Nath Hanho sprendimo neatsisakyti vieno dėl kito prasidėjo socialiai aktyvaus budizmo judėjimas, kurio tikslas – siekti socialinių reformų ir taikos. Atsižvelgdamas į aktyvią Thich Nath Hanho veiklą, 1967 m. Martinas Lutheris Kingas pavadino jį taikos apaštalu ir paragino Nobelio premijos komisiją skirti jam taikos premiją.

 

Siekdamas sumažinti smurto, užplūdusio jo kraštiečius, padarinius, Thich Nath Hanhas įkūrė paramos organizaciją, kuri padėjo atstatyti subombarduotus vietnamiečių kaimus, įsteigti daugybę mokyklų bei medicinos centrų ir persikelti be pastogės likusioms šeimoms.

Taip pat Thich Nath Hanhas įsteigė Budistų universitetą, leidyklą ir pradėjo leisti taikos aktyvistų žurnalą – dėl tokios veiklos Vietnamo vyriausybė 1966 m. uždraudė jam grįžti po taikos misijos į tėvynę. Jis gyveno tremtyje 39-erius metus. Prieš tremtį Thich Nath Hanhas dažnai lankydavosi Vakaruose – 7-ojo dešimtmečio pradžioje netgi studijavo Prinstono universitete, o paskui dėstė Kolumbijos universitete, todėl ten ir liko. Įžvelgęs galimybę skleisti socialiai aktyvaus budizmo idėją ir pasisakyti už taiką, 1969 m. jis kartu su budistų taikos delegacija dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. Vėliau įsteigė daugybę budizmo centrų ir parašė per 100 knygų, įskaičiuojant ir tokias žinomas kaip „Gyvasis Buda, gyvasis Kristus“ ar „Kur auga lotosai“.

 

Galiausiai Thich Nath Hanhas apsigyveno pietų Prancūzijoje ir įkūrė Slyvų kaimelį – budistų meditacijos centrą ir vienuolyną. Kasmet į jį atvyksta tūkstančiai žmonių – susipažinti su budizmo principais, išmokti sąmoningumo meno, medituoti ir siekti nušvitimo.

 

Šiame pokalbyje su Oprah Winfrey Thich Nath Hanhas atskleidžia, kodėl taip svarbu išmokti sąmoningumo meno, moko mėgautis kiekviena akimirka ir patirti laimę tiesiog... gurkšnojant arbatą.

 

- Pirmiausia norėčiau padėkoti už tai, kad radote laiko su manimi pasikalbėti. Vien jau būdama Jūsų akivaizdoje jaučiuosi ramesnė. Ar Jūs visada toks ramus ir viskuo patenkintas?

 

 - Tai kasdienių meditacijų ir sąmoningumo pratybų rezultatas. Aš stengiuosi taip gyventi kiekvieną akimirką – kitaip tariant, neprarasdamas ramybės ir pusiausvyros.

 

 - Nes neįmanoma perduoti kitam to, ko pats nejauti?

 

 - Taip.

 

 - Jūs gimėte 1926 m. Vietname. Gal galėtumėt pasidalyti gražiausiu vaikystės prisiminimu?

 

 - Puikiai prisimenu dieną, kai žurnale pirmąkart pamačiau Budos paveikslą. Tada man buvo vos septyneri ar aštuoneri. Buda sėdėjo žolėje šypsodamasis, o jo veidas spinduliavo neišpasakytą ramybę. Man tai paliko neišdildomą įspūdį. Iki tol neteko matyti nieko panašaus, tad užsidegiau noru būti toks kaip jis. Puoselėjau tą svajonę iki šešiolikos, kol galiausiai gavau tėvų leidimą tapti vienuoliu.

 

 - Kaip į tokį Jūsų norą reagavo tėvai?

 

 - Iš pradžių prieštaravo, nes buvo įsitikinę, kad vienuolio gyvenimas be galo sunkus.

 

- Ar šešiolikos jau įsivaizdavote, koks Jūsų laukia gyvenimas?

 

- Nelabai. Aš tiesiog jaučiau, kad jei netapsiu vienuoliu, būsiu nelaimingas. Toks stiprus įkarštis, iš pačių širdies gelmių kylantis troškimas vadinamas pradedančiojo protu. Ir galiu jums patvirtinti, kad tas mano įkarštis iki šiol gyvas.

 

- Dauguma žmonių tai pavadintų aistra. Jaučiu tokį pat įkarštį dirbdama savo darbą. Na, ne visada, bet dažniausiai. Kai šitaip myli savo darbą, regis, galėtum dirbti, net jei niekas už tai nemokėtų. Bet pakalbėkime apie Jūsų pirmąją kelionę į Ameriką. Žinau, kad studijavote Prinstono universitete. Ar Jums, budistų vienuoliui, buvo sunku susidraugauti su kitais studentais? Ar jautėtės vienišas?

 

- Tiesą sakant, Prinstono universitete jaučiausi kaip vienuolyne. Tuo metu ten studijavo tik vyrai. Suprantama, tais laikais JAV gyveno labai mažai vietnamiečių, todėl pirmą pusmetį aš išvis nešnekėjau gimtąja kalba. Bet studentų miestelis buvo išties gražus. Man viskas buvo nauja – medžiai, paukščiai, maistas. Būtent Prinstone pirmąkart išvydau sniegą ir supratau, kam reikalingas radiatorius. Prinstone pirmąkart pamačiau, kaip rudenį keičiasi lapų spalva. Tokių dalykų Vietname nepamatysi.

 

- Ką reiškia būti vienuoliu?

 

- Vienuoliai skiria daug laiko vidiniam tobulėjimui ir dvasinei ramybei, o paskui padeda tobulėti ir įgyti dvasinę ramybę kitiems.

 

- Dauguma vienuolių yra nušvitę ar siekia nušvitimo?

 

- Nušvitimas visada čia pat, šalia. Maži nušvitimai atneša didįjį nušvitimą. Jei Jūs įkvepiate ir aiškiai suvokiate, kad esate gyvas, kad galite prisiliesti prie gyvasties stebuklo, tai taip pat yra nušvitimas. Daugybė žmonių gyvena savo gyvenimą nė nesuvokdami šio stebuklo, nė nesistengdami prie jo prisiliesti.

 

- Spėju, kad tą ir matote aplinkui – nuolatinį bėgimą ir nesibaigiančias pastangas įveikti eilinę kliūtį. Prisipažinsiu, aš ir pati taip gyvenu. Vakaruose žmonės nuolat užsiėmę, vis kažkur skuba, netgi vaikai. Man susidaro įspūdis, kad vos vienas kitas geba prisiliesti prie to stebuklo.

 

- Toks tas mūsų pasaulis... Bet galima nuolat būti sąmoningam ir justi ryšį su dabartimi – tam tereikia trupučio praktikos. Puoselėdami sąmoningumą galite pajusti, kas vyksta konkrečią akimirką, ir mėgautis gyvenimo džiaugsmais, kurie jums tą akimirką yra prieinami. Tikrai galima gyventi laimingai ir mėgautis laime čia ir dabar. Juk yra tiek dalykų, kurie gali padaryti mus laimingus! Ir jie ranka pasiekiami. Nebūtina skubėti gyventi, kad patirtum didesnę laimę.

 

 - Kas yra laimė?

 

 - Laimė – tai pertrauka kančios kelyje. Gerovė. Pavyzdžiui, kai medituoju, įkvėpdamas aš visada galvoju apie savo akis ir iškvėpdamas joms nusišypsau, pasidžiaugiu, kad vis dar puikiai matau. Juk akys – mūsų langas į pasaulio spalvų ir formų rojų. Jei mes puikiai matome, galime prisiliesti prie šio rojaus. Galvodamas apie akis aš prisiliečiu prie vienos iš laimės galimybių. Tokiomis akimirkomis mane ir aplanko laimė.

 

- Tą patį galime daryti su kiekviena kūno dalimi, ar ne?

 

- Taip. Pavyzdžiui, kitąkart įkvėpdamas aš pagalvoju apie savo širdį. Iškvėpdamas nusišypsau širdžiai ir pasidžiaugiu, kad ji vis dar puikiai funkcionuoja. Esu dėkingas jai už tai.

 

- Norint prisijaukinti laimę, reikia tiesiog įsisąmoninti, ką turime, ir būti dėkingiems už tai. Ir, kaip suprantu, čia kalbama ne apie materialius dalykus, o apie patį faktą, kad mes gyvi, kad kvėpuojame.

 

- Taip. Turime būti dėmesingi, kad sutvirtintume proto ir kūno sąjungą, kad pajustume ryšį su šia akimirka. Jei mes sąmoningi ir suvokiame, kas vyksta šią akimirką, užtenka žengti žingsnį arba tiesiog įkvėpti, ir mums atsivers Dievo karalystė. O jei jau ji atsiveria, tas bėgimas pasidaro nebesvarbus, nebereikia siekti tokių dalykų kaip galia, šlovė, jusliniai malonumai ir t.t. Ramybė įmanoma. Laimė pasiekiama.

 

- Kaip to pasiekti?

 

- Įsivaizduokite, kad geriate arbatą. Laikydama rankoje puodelį įkvėpkite ir pagalvokite apie savo kūną. Ir štai jūs jau žengiate sąmoningumo keliu. Jei išties suvokiate, kas vyksta šią akimirką, suvoksite ir tai, kad puodelis reprezentuoja gyvenimą. Tą akimirką jūs negalvojate apie praeitį arba ateitį, negalvojate apie savo planus ar rūpesčius, jūs tiesiog mėgaujatės arbata. Tai ir yra jūsų laimės ir ramybės akimirka. Gal valydamiesi dantis turite tik dvi minutes tokiam budrumo pratimui atlikti, bet net ir per tokį trumpą laiką įmanoma pajusti džiaugsmą ir laisvę. Jei išmoksite valytis dantis sąmoningai, galėsite mėgautis kiekviena akimirka prausdamiesi po dušu, gamindami pusryčius ar gurkšnodami arbatą.

 

 - Teigiate, kad yra aibė galimybių patirti laimę?

 

 - Taip. Gerdamas arbatą suvokiu, kad aš esu realus, kad arbata yra reali. Aš esu dėmesingas dabarčiai ir negalvoju apie praeitį ar ateitį. Tą akimirką esu tik aš ir arbata. Netgi geriant arbatą galima patirti ramybę, džiaugsmą ir laimę. Centre mes netgi praktikuojame arbatos meditaciją. Susėdame ratu su broliais ir seserimis ir valandą mėgaujamės arbata, kol išgeriame visą puodelį.

 

 - Visą valandą geriate vieną puodelį arbatos?

 

 - Taip. Kiekvieną akimirką galime patirti laimę. Per vieną arbatos meditacijos valandą mes patiriame džiaugsmą ir puoselėjame mūsų tarpusavio ryšį mėgaudamiesi kiekviena akimirka.

 

 - Niekada tiek nemąsčiau apie arbatos puodelį... Ar galima tą patį daryti ir valgant?

 

 - Žinoma. Mes valgome tyliai ir sulig kiekvienu kąsniu prisiliečiame prie visatos. Mes susėdame kartu – visa bendruomenė – ir mėgaujamės maistu. Nesvarbu, ar jūs valgote, ar geriate arbatą, ar gaminate maistą, galite tą daryti jausdami džiaugsmą, laimę ir laisvę. Žmonės dažnai ateina į mūsų centrą išmokti laimės meno, meno gyventi sąmoningai, o grįžę į miestą įkuria savo sanghas, t. y. budistų bendruomenes, kad galėtų taip gyventi ir toliau.

 

- Jei jau prašnekom apie bendruomenes, grįžkime trumpam į 1966-uosius. Jūs buvote pakviestas skaityti paskaitos Cornellio universitete, bet po to jums buvo uždrausta grįžti į tėvynę. Buvote tremtyje 39-erius metus. Kaip jautėtės, sužinojęs, kad Jums neleidžiama grįžti į gimtinę? Ir kaip su tuo susidorojote?

 

- Jaučiausi kaip bitė, išvyta iš avilio. Aš puoselėjau sanghą savo širdyje, bet paskui pradėjau ieškoti budistų bendruomenių Amerikoje ir Europoje. Galiausiai pats pradėjau kurti tokias bendruomenes. Puikiai atsimenu, kad tada mane buvo užvaldęs pyktis ir nerimas. Man buvo liūdna ir skaudu, bet sąmoningumo praktikos padėjo tai suvokti. Pirmaisiais metais aš kone kasnakt sapnuodavau namus. Sapnuose kopdavau į nuostabias kalvas ir grožėdavausi gamta, bet vos pabudęs susidurdavau su realybe ir prisimindavau, kad aš vis dar tremtyje. Todėl stengiausi užmegzti ryšį su medžiais, paukščiais, vaikais, žmonėmis Vakaruose ir padaryti juos savo bendruomene. Taip susikūriau namus svečioj šaly. Po metų sapnai liovėsi mane kankinę.

 

 - Kodėl Jums buvo uždrausta grįžti į tėvynę?

 

 - Per karą konfliktuojančios partijos deklaravo, kad kovos iki paskutinio kraujo lašo, todėl siūlantieji susitarti taikiai jiems buvo neparankūs. Jie tiesiog neleido mums kalbėti.

 

- Kaip susipažinote su Martinu Lutheriu Kingu?

 

- 1965-ųjų birželį parašiau jam laišką ir paaiškinau, kodėl tiek vienuolių Vietname susidegino. Aš aiškinau, kad tai ne savižudybė, nes tokiose šalyse kaip Vietnamas sunku pasiekti, kad tavo balsas būtų išgirstas. Kartais vienuoliai priversti taip pasiaukoti, kad būtų išgirsti. Tai meilės, o ne nevilties aktas. Po metų sutikau Martiną Lutherį Kingą Čikagoje, ir mes leidomės į diskusiją apie taiką, laisvę ir bendruomenes. Sutarėme, kad be bendruomenės palaikymo mažai ką nuveiksi. Šnekėjomės vos penkias minutes, bet po to spaudos konferencijoje jis griežtai pasisakė prieš karą Vietname.

 

- Manote, kad jį taip paveikė pokalbis su Jumis?

 

- Manau, taip. Tikiu tuo. Mes tęsėme pradėtą darbą ir dar ne kartą buvome susitikę. Paskutinį kartą jį mačiau Ženevos taikos konferencijoje.

 

- Ar tąsyk irgi kalbėjotės?

 

- Taip. Martinas Lutheris Kingas pakvietė mane kartu papusryčiauti ir pasikalbėti apie pasaulio problemas. Aš užtrukau spaudos konferencijoje ir pavėlavau, bet jis pasistengė, kad atėjęs rasčiau šiltus pusryčius. Tąkart jam pasakiau, kad vietnamiečiai jį vadina bodhisatva, nušvitusiuoju, mat labai gerbia tai, ką jis daro savo tautos, šalies ir viso pasaulio labui. Išgirdęs apie jo nužudymą, ilgai negalėjau tuo patikėti. Atsimenu, tada pagalvojau: „Amerikiečių tauta sukūrė Martiną Lutherį Kingą, bet nepajėgė jo išsaugoti.“ Prisipažinsiu, labai pykau. Negalėjau nei valgyti, nei gerti. Bet tai nesumažino mano troškimo tęsti pradėtą darbą. Man rodos, visada jaučiau jo palaikymą.

 

- Kalbantis apie sąmoningumą, užsiminėte apie vaikščiojimo meditaciją. Kaip tai veikia?

 

- Kai einame sąmoningai, jausdami ryšį su žeme, kiekvienas žingsnis atneša džiaugsmą ir dovanoja laisvės bei tvirtybės pojūtį. Sulig kiekvienu žingsniu juntame vis didesnį palengvėjimą. Taip galime atsikratyti baimės dėl ateities ir liaujamės apgailestauti dėl praeities klaidų.

 

- Dauguma žmonių eidami galvoja apie tai, kur jie turi nueiti ir ką padaryti. Bet Jūs turbūt pasakytumėt, kad tokios mintys atitolina mus nuo laimės.

 

- Žmonės linkę aukoti dabartį dėl praeities. Bet mes juk galime gyventi tik dabartyje. Būtent todėl reikėtų vaikščioti taip, kad kiekvienas žingsnis padėtų mums suvokti save dabartyje.

 

- O kas, jei man reikia apmokėti sąskaitas? Tuomet aš eidama galvoju apie sąskaitas. Argi tai blogai?

 

- Viskam yra savas laikas. Aš irgi skiriu laiko tokiems dalykams – prisėdu ir įsigilinu į problemą, apmoku sąskaitas, bet tikrai nėra reikalo nerimauti iš anksto. Viskam savas laikas. Mes praktikuojame vaikščiojimo meditaciją, kad išgytume, nes vaikščiojimas išties ramina, mažina nerimą ir įtampą – tiek fizinę, tiek dvasinę.

 

- Dažnai pabrėžiate įsiklausymo naudą. Kodėl taip svarbu atidžiai klausytis kitų?

 

- Įsiklausydami galite palengvinti kito žmogaus kančias. Aš kalbu apie gebėjimą atidžiai ir su atjauta klausytis kito. Tokiais atvejais turime tik vieną tikslą: suteikti kitam žmogui progą atsiverti ir palengvinti kančią. Net jei jo įsitikinimai klaidingi, net jei jo žodžiai kupini kartėlio, Jūs vis tiek galite jo klausytis su atjauta, neprieštaraudami, nes žinote, kad tokiu būdu palengvinate jam kančią. Jei norite padėti jam keisti požiūrį, palaukite kitos progos. Nepertraukinėkite jo, nesiginčykite su juo. Jei jam prieštarausite, jis neteks savojo šanso. Padėkite tam žmogui tiesiog išklausydami jo. Nepatikėsit, bet kartais užtenka vienos valandos, ir prasideda gijimo, transformacijos procesas.

 

- Žmonės dažnai kreipiasi į mus norėdami išsilieti, ir tokiais atvejais visada kyla pagunda jiems ką nors patarti. Bet jeigu leidi žmogui tiesiog išlieti jausmus, kitąkart jis išklauso pastabų ir paklauso patarimų. Štai tada išties prasideda gijimo procesas.

 

- Taip, įsiklausydami mes galime įžvelgti ir atpažinti neteisingą požiūrį tiek savyje, tiek kitame žmoguje. Neretai žmonės susidaro klaidingą nuomonę apie mus ir save. Mes taip pat klystame vertindami save ir kitus. Būtent dėl tokių dalykų kyla karai, būtent tokie neatitikimai yra smurto pagrindas. Teroristai klaidingai suvokia pasaulį. Jie šventai tiki, kad kita grupė bando juos sunaikinti – kaip religiją, kaip civilizaciją. Todėl jie nori sunaikinti savo priešus, išžudyti, kad šie negalėtų nužudyti jų. Antiteroristinių pažiūrų žmonės gali mąstyti visiškai taip pat: „Kadangi tie teroristai bando mus nužudyti, nužudykime juos pirmi.“ Tiek vienus, tiek kitus taip elgtis skatina baimė, pyktis ir klaidingi įsitikinimai. Bet klaidingų įsitikinimų negalima išrauti pasitelkus bombas ir ginklus. Mes turime kalbėtis, įsiklausyti, ką kalba kiti, tik tokiu būdu daugiau sužinosime apie jų ir mūsų pačių požiūrį. Tik tada galima bus išrauti klaidingus įsitikinimus, tai vienintelis būdas atsikratyti terorizmo.

 

- Tai, ką dabar sakote, galima pritaikyti ir sprendžiant šeiminius konfliktus. Manyčiau, principas tas pats, tik keičiasi konflikto objektas.

 

- Jūs teisi. Visus konfliktus reikėtų spręsti derybų keliu. Žinoma, susėdus prie stalo, nereikia iškart pulti derėtis. Siūlyčiau iš pradžių kartu pasivaikščioti, pavalgyti, pasipasakoti vienas kitam, išsiaiškinti problemas. Tokiais atvejais negalima kaltinti ir smerkti. Tam gali prireikti ne vienos, o dviejų, gal net trijų savaičių. Bet jei žmonės kalbasi ir supranta vienas kitą, tartis visada lengviau. Na, jei man būtų patikėta tartis dėl taikos, derybas pradėčiau būtent taip.

 

- Nuo arbatos?

 

- Taip. Nuo arbatos ir pasivaikščiojimo. Nuo pažinimo ir įsiklausymo. Dažnai žmonės imasi veiksmų apimti pykčio. Bėda ta, kad kai žmogus pyksta, jo protas aptemsta ir jis gali pridaryti blogų dalykų. Atjauta labiau tinkama energija. Taip, visi mes kenčiame. Kančia yra reali, bet negalima leistis užvaldomam pykčio, reikia išmokti jam nepasiduoti. Tuomet suprasime, kad dėl visko kalta baimė.

 

- Kas, jei žmogus tomis sąmoningumo akimirkomis susiduria su iššūkiu? Pavyzdžiui, aš sužinau, kad man iškeltas civilinis ieškinys. Sunku jaustis laimingam, kai žinai, jog tave padavė į teismą...

 

- Meditacijos tam ir skirtos – nerimui ir įtampai sumažinti.

 

- Pradėkime nuo baimės. Mane užvaldo baimė ir nerimas. Ką man daryti?

 

- Taigi, suvokiate, kad jus apėmė baimė. Pripažinkite ją ir pažvelkite į jos gelmes. Kai priimsite savo kančią, jums palengvės, ir jūs suprasite, kaip susitvarkyti su savo emocijomis. Jei žinote, kaip įveikti baimę, atsiras ir būdas, kaip išspręsti problemą. Negalima leisti, kad jus užvaldytų nerimas. Vos pajutę, kad kaupiasi negatyvios emocijos, pamedituokite, pasitelkite sąmoningumo energiją, kad atpažintumėte, kokios šios emocijos. Reikia elgtis taip, kaip elgiasi motina, kai pravirksta jos kūdikis. Norėdama nuraminti kūdikį, motina paima jį į rankas. Reikia įsigilinti į save, pripažinti savo kančią, priimti ją, ir jums palengvės. Sąmoningumo praktikos padeda suvokti kančios priežastis ir prigimtį, suprasti, kaip ją transformuoti.

 

- Jūs dažnai vartojate žodį „kančia“. Ką būtent turite galvoje?

 

- Baimę, pyktį, neviltį, nerimą. Jeigu žmogus moka susitvarkyti su šiomis emocijomis, jis gali išspręsti ir kitas problemas – tokias kaip karas, skurdas ir konfliktai. Jei žmogaus sieloje veši baimė ir neviltis, jis nepajėgus sumažinti visuomenės kančių. Laimė ir kančia – tai dvi medalio pusės, jos papildo viena kitą. Tai lyg kairė ir dešinė, blogis ir gėris. Kiekviename iš mūsų yra gėrio ir blogio. Mumyse yra meilės, atjautos, brolybės pradas, bet lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pyktį, neapykantą, nesantaiką.

 

- Tokia ta žmogaus prigimtis...

 

- Taip. Juk ir lotosai auga tik dumble. Be dumblo nebus ir lotoso. Pažinti laimę galima tik kančios fone. Žmogus, niekada nepatyręs alkio, nevertina to, kad turi ką valgyti. Žmogus, nematęs karo, nesupranta, kokia brangi yra taika. Todėl turėtume liautis bėgti nuo vieno ar kito dalyko, kuris mums kelia neigiamas emocijas. Tik priimdami savo kančią ir įsigilindami į ją rasime kelią į laimę.

 

- Ar medituojate kasdien?

 

- Stengiamės medituoti ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną akimirką: gerdami, valgydami, kalbėdami, rašydami, prižiūrėdami sodą. - Bet būna, kad įsitaisote kur nors vienas ir kartojate mantras?

 

- Kartais tą darome vienumoje, kartais kartu su kitais. Kolektyvinė energija yra galinga jėga. Jei jau paminėjote mantras, norėčiau pakalbėti apie jas plačiau. Mantra – tai stebuklinga formulė. Kiekvieną kartą, kai ją ištariate, galite kaipmat pakeisti padėtį – jums nereikia laukti.

Pirmoji mantra būtų tokia: „Brangusis/brangioji, esu čia dėl tavęs.“ Mylėti žmogų reiškia dėl jos ar jo būti šalia; tai geriausia dovana, kokią galite jam duoti. Pažiūrėkite tam žmogui į akis ir tiesiog pasakykite šiuos žodžius. Jis žinos, kad tą akimirką jūs galvojate ne apie praeitį ar ateitį, o apie jį.

Antroji mantra skamba taip: „Brangusis/ brangioji, žinau, kad esi čia, dėl to esu labai laimingas.“ Tardami šiuos žodžius, kartu pripažįstate, kad to žmogaus buvimas šalia jums labai svarbus. Tokiu būdu jūs tarsi dalijatės su juo sąmoningumu. Patikėkit, išgirdęs šiuos žodžius, žmogus pražysta kaip gėlė. Būti mylimam reiškia būti pripažintam egzistenciškai. Šios dvi mantros iškart gali padaryti jums brangų žmogų laimingą, net jei jo nėra šią akimirką šalia. Tiesiog pakelkite telefono ragelį ir pasakykite jas. Arba galite parašyti elektroniniu paštu. Ir tam nereikia mokėti sanskrito ar tibetiečių kalbų...

 

- Kaip paprasta!

 

- Trečioji mantra reikalinga tada, kai matote, kad kitas žmogus kankinasi. Tokiais atvejais pasakykite jam: „Brangusis/ brangioji, aš žinau, kad tau skauda. Todėl aš esu čia dėl tavęs.“ Tada, jums dar nespėjus nieko padaryti, jo kančia palengvės.

Ketvirtoji mantra yra kiek sudėtingesnė. Ji tinka tada, kai jūs patys kankinatės ir manote, kad jums kančią sukėlė brangus žmogus. Jei tą patį būtų pasakęs ar padaręs kas nors kitas, kankintumėtės mažiau. Tačiau tai pasakė ar padarė žmogus, kurį labiausiai mylite. Tokiais atvejais dažnai norisi užsidaryti savo kambaryje ir tyliai kentėti vienatvėje. Be to, norisi jį nubausti už tai, kad sukėlė jums tiek kančių. Dėl to mums reikia ketvirtosios mantros: „Brangusis/ brangioji, man skauda. Prašau, padėk.“ Tiesiog nueikite pas tą žmogų ir pasakykite šiuos žodžius. Tai taip paprasta, bet kartu ir sunku. Bet jeigu prisiversite ištarti šią mantrą, jūsų kančia iškart palengvės. Tokiu būdu sugriausite jus skiriančią kliūtį.
 

Parengė Jūratė Dzermeikaitė, www.DELFI.lt 2016 m. balandžio 12 d. 14:57

 

Straipsnio originalas - http://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/daugiau-nei-100-knygu-parasiusio-vienuolio-patarimai-kaip-samoningai-buti-laimingam.d?id=70965074