į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Gydytojo - ligonio santykis

Citata iš „Ashtanga Hridaya Samhita“ (bazinis ajurvedos veikalas, VI mūsų eros amžius):

 

1.1.35. Gydytojas turi atstumti ligonį (atsisakyti jį gydyti), kuris kelia gydytojo ir karaliaus pasibjaurėjimą ir pats jų nekenčia; kuris nekenčia pats savęs; kuris neturi to, kas yra būtina gydymui; kuris ištisai yra užimtas kita veikla (neskiria pakankamai dėmesio ir laiko gydymui); kuris nepaklusnus gydytojui; tas, kurio gyvenimas jau baigiasi; kuris yra pilnas kvailų ir nuodėmingų ketinimų (prievartos, griovimo polinkių); kuris yra prislėgtas didžios kančios, pilnas baimės, yra nedėkingas, o taip pat pats save laiko gydytoju, pats pasirinkdamas vaistus, maistą, gydymo ir gyvenimo būdą.

 

***

 

Šis posmas aiškina, kokius pacientus gydytojas turi atstumti, remdamasis galimybės nebuvimu juos išgydyti. Jeigu gydytojas bando tokį ligonį gydyti, jis praranda laiką ir gali prarasti net autoritetą.

 

Kaip buvo aiškinama ankstesnėse dalyse, neįmanoma yra susitvarkyti su patologija, kurios priežastis įsišaknijusi prote. Jeigu žmogaus protas yra užvaldytas aistros ir daugybe nuodėmingų ketinimų, jam neįmanoma padėti, jeigu jis atsisako keisti savo nuostatas ir gyvenimo būdą.

 

Jeigu pacientas pernelyg užsiėmęs savo reikalais ir nenori skirti laiko gydytojo rekomendacijoms arba jas laiko nelabai svarbiomis, naudos iš tokio gydymo nebus. 


Neįmanoma padėti ligoniui, kuris yra palaužtos dvasios, netiki terapijos sėkme arba gydytojo autoritetu.

 

Taip pat gydytojo pastangos bus be rezultato, jeigu paciento gyvenimo laikas jau išsisėmęs. Gimimo ir mirties datos laikomos absoliučiai fatalinėmis (nulemtomis). Neįmanoma pratęsti savo gyvenimo netgi akimirkai.

 

Jeigu gydytojas nustatė ateinančios ligonio mirties požymius, jis neturi gydyti, o tiesiog imtis priemonių, palengvinančių ligonio kančias.