į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Iliuzija

Viskas kinta, viskas yra laikina – gyvenime nėra nieko pastovaus. Visas pasaulis yra judėjime, jo istorija kartojasi etapais, sudarydama evoliucijos spiralę. 

 Jei kažkas mums atrodo stabilu ir nekintama - tai tik charakterizuoja procesų tekėjimo lėtumą, kurie laikui bėgant vistiek veda į pokyčius.

 

Tai, kas kinta – yra iliuziška. Iliuziška – nereiškia nerealu. Tai reiškia – realu tik laikinai, realu tik kažkuriam laikui.

Žmogus dažniausiai nepastebi tokių lėtų permainų ir nesupranta jų prigimties. Taip jis pasiduoda statiškumo, pastovumo iliuzijoms (maya). Jis bando subjektyvų savo suvokimą perkelti į realų pasaulį, padaryti jį statiniu, taip sudarydamas problemas sau ir aplinkiniams.

 

Dėl savo neišmanymo (avidya) žmogus savo prote įtvirtina melagingą pasaulio įsivaizdavimą. Viską, ką jis mato, girdi, jaučia, bando „pritempti“ iki menamos realybės.

 

Visa, kas atsiranda – yra, būna, nyksta. Nuo pat gimimo akimirkos prasideda mirimas – kaipgi tai gali būti realu?

Milijonai žmonių gyveno iki mūsų ir mes net nežinome daugelio jų vardų. Nežinome, ką jie mylėjo, kaip dirbo, kovojo, buvo varguoliai ar turtuoliai. Visi jie išnyko, lyg tai būtų ant smėlio užrašyti žodžiai: truputį išsilaikė, ir, papūtus vėjui, dingo.

 

Viskas ateina iš nieko ir viskas eina į nieką – tokia yra mayos prasmė.

 

Šiame pasaulyje nėra nieko, ką galima būtų pavadinti absoliučiu gėriu kaip ir nėra nieko, ką būtų galima pavadinti absoliučiu blogiu. Reiškiniai, kurie šiandien atrodo geri, rytoj gali tapti blogi. Tai, kas vienam suteikia laimės, kitą gali daryti nelaimingu. Tokia reiškinių prigimtis. Nesuvokdamas jos žmogus gyvena iliuzijoje.

 

Tik sąmonė (mūsų viduje esantis stebėtojas) priklauso amžinajai realybei. Jis niekada negimsta ir niekada nemiršta. Jis visada buvo, yra ir bus.

 

Maya yra ne kas kita, kaip iliuzija, apgavystė, miražas, kuris klaidina. Visų dvasinių mokslų tikslas yra išlaisvinti protą iš mayos pinklių.

 

Vis dažniau šiuolaikiniam žmogui derėtų stabtelėti nuolatos jį supančio veiksmo sūkuryje, nurimti it netikėtai pamačius vaivorykštę, įsiklausyti į tai, ką sufleruoja širdis ir tiesiog paprastai pasidžiaugti gyvenimu.

Vis dažniau jam reikėtų išsinerti iš arogancijos, susireikšminimo, reiklumo ir tobulumo kaukių, užgožiančių žmogiškosios prigimties tyrumą...

 

Kaip sakė britų fizikas Stephen Hawking, "Didžiausias žinojimo priešas - ne neišmanymas, bet žinojimo iliuzija."