į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Kaltės jausmas

Žmogaus poelgiai ne visada atspindi tikrąją vertę. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos, šį veiksmą sąlygojusių aplinkybių, požiūrio, minčių, poelgio intencijos, arba motyvacijos.

 

Tarkime, - jūs pasielgėte negerai, suvokėte tai, atsirado kaltės jausmas („mane reikia nubausti“) – taip sudarėte potencialą bausmei. Pasielgėte gerai,- didžiuojatės („mane reikia apdovanoti“) – taip pat sudarėte tam potencialą. Pusiausvyros jėgos viską lygina, bet jos neturi supratimo, už ką jus reikia bausti ar apdovanoti.

 

Išgyvenamas kaltės jausmas jau savaime yra bausmė. Jeigu žmogus nejaučia kaltės, tai ir bausmės gali nebūti.  Deja, pasididžiavimo, puikybės jausmas po gero poelgio taip pat gali prišaukti bausmę, o ne apdovanojimą. Nes harmonizuojančios jėgos neutralizuoja perteklinį garbės potencialą, o apdovanojimas jį tik padidintų.
 

Neturintis pagrindo kaltės jausmas, susijęs su įgimtu polinkiu būti atsakingam už kitus, jausti kaltę už kitus, sudaro aukščiausią perteklinį potencialą. Tuo atveju kaltė neverta sąžinės graužaties, apskritai ji yra išgalvota. Kaltės jausmas gali stipriai sugadinti gyvenimą, kadangi žmogui pastoviai reikia išlyginančių jėgų, t.y. visų galimų bausmių išgalvotoms kaltėms.


Kaltės jausmas gimdo bausmės scenarijų (be jūsų sąmonės žinios). Pritardama šiam scenarijui pasąmonė veda jus į bausmę. Geriausiu atveju – lengvai susirgsite, gausite lengvą traumą, arba jūsų gyvenime atsiras kažkokių problemų. Liūdnesniu atveju – gali būti rimtų pasekmių. Štai ką daro kaltės jausmas. Jis neša tik griaunančią jėgą. Jame nieko nėra naudingo ar kuriančio.

 

Nereikia savęs kankinti sąžinės graužatimi – tai nepadės. Geriau elgtis taip, kad po to nejaustum sąžinės graužimo. O jeigu jau įvyko taip, kaip įvyko – graužtis yra beprasmiška. Niekam nuo to geriau nebus.

 

Kaltės jausmas yra lyg siūlas, už kurio tampydami žmogų gali reguliuoti manipuliatoriai. T.y. žmonės, veikiantys principu: tu turi daryti tai, ką aš sakau, nes esi kaltas. Jie bando kitam suversti kaltės jausmą, kad turėtų valdžią, kad patys jaustųsi viršesni. Išoriškai tie žmonės gali atrodyti „teisūs“. 

 

Kodėl manipuliatoriams reikia mokyti ir valdyti? Nes jų sielos yra kankinamos abejonių ir nepasitikėjimo. Šitą vidinę kovą jie slepia tiek nuo aplinkinių, tiek nuo savęs.

 

Vidinės ašies silpnumas skatina manipuliatorius įsitvirtinti pozicijas prieš kitus. Poreikis mokyti ir valdyti atsiranda iš noro užtikrinti savo pozicijas, žeminant kitą. Atsiranda priklausomybės santykis. Būtų gerai, jei jėgų pusiausvyra manipuliatoriui atseikėtų pagal poelgius. Bet perteklinis potencialas atsiranda ten, kur yra įtampa, bet nėra energijos judėjimo. Šiuo atveju paklusnusis atiduoda savo energiją manipuliatoriui, todėl potencialo nėra, ir manipuliatorius toliau veikia nebaudžiamas.


Kai tik kažkas yra pasiruošęs prisiimti kaltės jausmą, manipuliatorius „prikimba“ prie jo ir pradeda siurbti energiją. Tam, kad nepapultumėte į jo valdžią, pakanka atsisakyti kaltės jausmo, - jūs neprivalote niekam teisintis ir niekam nesate skolingi. Jeigu tikrai esate kaltas, galima priimti bausmę, bet tik nenešioti savyje kaltės.


Atsisakykite įpročio teisintis, jeigu tokį turite. Tada manipuliatoriai supras, kad neturi už ko jūsų užkabinti ir paliks jus ramybėje.

 

Beje, pirminė nepilnavertiškumo komplekso priežastis yra kaltės jausmas.

 

Jeigu bent kažkur kažkurioje srityje jaučiate savo nepilnavertiškumą, vadinasi, šitas nepilnavertiškumas nusistatomas lyginantis su kitais. Prasideda teisimo procesas, kur patys sau esate teisėjas. Bet taip tik atrodo, kad teisėjas esate jūs. Iš tikro vyksta kitaip. Iš pradžių jūs prisiimate sau kaltę – nesvarbu už ką. Tiesiog jūs sutinkate būti kaltas. O jei taip – tai sutinkate ir gauti bausmę, ir nešti ją.  Lygindami save su kitais jūs leidžiate jiems turėti teisę turėti pranašumą prieš jus. Pastebėkite – jūs patys atidavėte jiems šitą teisę. Jūs leidote kitiems manyti, kad jie yra geresni už jus. Greičiausiai jie taip ir pagalvos. Gaunasi taip, kad jie teisia jus, todėl, kad jūs patys atsidavėte jų teismui.


Susigrąžinkite sau teisę būti savimi ir pakilkite nuo teisiamųjų suolo, - niekas neturi teisės jūsų teisti, jeigu jūs pats nelaikote savęs kaltu. Žinoma, visi turi trūkumų ir visada atsiras žmonių, kurie tą pastebės.
Bet jeigu jūs nors trumpam leidžiate sau būti kaltu, leidžiate sau būti prastesnis už kitus, jie būtinai tą pajaus.

Ir atvirkščiai – jei esate laisvi nuo kaltės jausmo, niekam ir į galvą neateis aukštintis jūsų sąskaita. Tuo net sunku patikėti. O jūs ir netikėkite – tikrinkite patys!

 

Yra  du įdomūs kaltės jausmo aspektai: valdžia ir drąsa. Žmonės, turintys kaltės jausmą, visada paklūsta kito žmogaus valiai, kuris kaltės jausmo neturi. Pasąmoningai tas žmogus yra pasiruošęs priimti bausmę, t.y. paklusti.

O jeigu žmogus neturi kaltės jausmo, bet turi poreikį aukštinti save kitų žmonių sąskaita, jis yra pasiruošęs būti manipuliatoriumi.


Visai nenoriu pasakyti, kad žmonės skirstomi į manipuliatorius ir marionetes. Bet atkreipkite į tai dėmesį.

 

Kitas aspektas, drąsa – yra kaltės nebuvimo ženklas. Baimės prigimtis slypi pasąmonėje. Jos priežastis – ne tik gąsdinanti nežinomybė, bet ir bausmės bijojimas. Jeigu esu „kaltas“, potencialiai sutinku būti nubaustas, todėl bijau. Iš tikro atkaklūs žmonės ne tik nesikankina sąžinės graužatimi, bet ir neturi kentėjimo jausmo net menkiausio kaltės jausmo. Jis nieko nebijo, nes vidinis jų teisėjas tvirtina, kad jie yra teisūs.

 

Baimingai aukai, priešingai, būdinga visiškai kitokia pozicija: aš neįsitikinęs, kad elgiuosi teisingai, mane gali apkaltinti... kaltės jausmas, netgi pats giliausias ir labiausiai užslėptas, atveria pasąmonės vartus bausmei.

 

Yra metodas perteklinio kaltės potencialo išbarstymui – prašyti atleidimo. Tai iš tikrųjų veikia.  Jei žmogus nešioja kaltės jausmą, jis siekia išlaikyti negatyvią energiją. Prašydamas atleidimo, žmogus paleidžia bausmės potencialą ir leidžia tai energijai išsisklaidyti. Atleidimo prašymas, išpažintis – tai metodai kaltės potencialui nuimti. Žmogui tampa lengviau.

 

Tik būtina sekti, kad atsiprašymas netaptų manipuliatoriaus priklausomybe. Jie tik to ir laukia. Jie stengsis ne vieną kartą jums prikišti jūsų klaidą, provokuodami jus palaikyti kaltės jausmą. Nepasiduokite tokiai provokacijai. Galite tik vieną kartą prašyti atleidimo.

Nereikia iš savęs išspausti, naikinti savo kaltės jausmo. Pakanka tiesiog leisti sau gyventi pagal savo kredo. Neaukštinkite ir nemenkinkite savo privalumų ar trūkumų. Niekas neturi teisės jūsų smerkti. Jūs turite teisę būti savimi. 
Kai suteiksite sau malonumą būti savimi, būtinybė teisintis atkris, ir baimė prieš bausmę ištirps. Būtent tuomet nustebsite: niekas nesugebės jūsų įžeisti...

 

pagal Vadim Zeland