į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Kelią įveiks einantis

(vieno iš mano Mokytojų Iljos Žuravliovo interviu)

Asmeninė I. Žuravliovo svetainė – www.mahadev108.com

 

Klausimas: Jogai populiarėjant daug žmonių ateina į užsiėmimus tik dėl fizinio aspekto - padirbti su raumenimis, pagydyti kūną... bet juk yra tų, kurie ateina į praktiką dėl kažko kito? Pirmiausia - kiek daug yra tokių, kurie atėjo ne tik „dėl kūno“? Antra – atsižvelgiant į jūsų patirtį, ko daugiau nori žmonės, išskyrus sudėtingesnes asanas (darbas su protu, ramybė, pažinimas, darbas su energija...)?

 

Atsakymas: Tai, kad žmonės ateina į jogą pirmiausia dėl fizinių pratimų, kad stiprintų ir sveikatintų savo kūną, yra visiškai natūralu. Ką daugiau turime šiame pasaulyje, išskyrus savo kūną ir sąmonę? Todėl yra gerai, kad žmonės rūpinasi savimi, tuo labiau, kad sveikatinantis jogos efektas žinomas jau seniai.

Fiziniai pratimai yra tik pradinis jogos praktikos etapas. Pradėti reikia nuo to, kas yra šiuo metu prieinama ir aktualu. Tuomet, kai žmogus pajaučia, kad asanos iš tikrųjų veikia, atsiranda interesai gilesniems jogos aspektams – darbui su kvėpavimu, su sąmone, taip pat – interesas filosofijai.

 

Kita situacija – kai kažkam užtenka darbo su kūno „fizika“ ir gilesnių poreikių neatsiranda. Vadinasi, tokie jo prioritetai gyvenime, galbūt dar „nesubrendo“ rimtesnėms praktikoms. Čia kiekvienas turi rinktis, analizuoti pats.  Joga, netgi pati tradiciškiausia, nėra religinė prievolė ar rinkiminė agitacija. Tai yra sąmoningas laisvo ir mąstančio žmogaus savirealizacijos praktikos pasirinkimas.

 

Klausimas: Ar gali žmonės gauti jogos praktikos vaisius, nekeisdami savo gyvenimo būdo, nekeisdami savo įpročių? Ar vidiniai pasikeitimai veda į išorinius pasikeitimus?


Atsakymas: Tradiciniu supratimu, - joga pirmiausia netgi ne praktika, o gyvenimo būdas.

Todėl ir Patandžalio „Jogos sutrose“, ir „Hatha joga pradipikoje“ aprašomos Jamos ir Nijamos – nustatytos gyvenimo būdo taisyklės. Tai nėra draudimai ar nuodėmės, tai daugiau „atsargumo technika“, žvelgiant iš priežasties – pasekmės dėsnio, „karmos dėsnio“ paaiškinimai.

Ir senovėje jogu žmogus tapdavo pirmiausia priimdamas filosofiją, o po to pradėdamas praktikuoti technikas, vedančias į rezultatus, kurie filosofijos knygose aprašyti kaip aukštesnieji (viršsąmoninės būsenos – samadhi, snaudžiančios Kundalini energijos aktyvinimas ir t.t.).

 

Bet mes dabar gyvename kitoje kultūroje, kur aukštesnės vertybės – tai finansinė sėkmė bet kokia kaina ir galimybė rinktis pramogas. Tai yra mūsų pasaulis ir beprasmiška yra nuo jo naiviai slėpti galvą smėlyje.

 

Kita vertus – žmogus visada turi pasirinkimą kaip jam gyventi ir dėl ko. Tai nereiškia, kad reikia tapti klajojančiu vienuoliu be pinigų ir pastogės, bet jeigu tam tikros dvasinės vertybės yra laipteliu aukščiau negu materialios – žmogus yra teisingame kelyje, ir jis gali netgi sėkmingai užsiimti verslu ir pramogauti, kol tai jam nenusibos.

 

Reguliari jogos praktika, žinoma, turi įtakos požiūriui į savo kūną ir įpročius – švariam kūnui su stipria energetika nustoja patikti toksiniai cheminiai produktai, sunkus mėsiškas maistas ir t.t. Po to šviesesnei sąmonei nustoja patikti ir „informacinis šlamštas“ – kvaili telešou, reklama, bevertis geltonosios spaudos skaitymas.

Šis procesas vyksta natūraliai, reguliarios praktikos dėka (bet vėl gi – jei praktika yra derinama su filosofijos, meditacijos pagrindu).

 

Čia svarbi yra ir jūsų mokytojo asmenybė – jeigu jis gyvena joga, jeigu jo aukštesnės vertybės gyvenime – jogiškos, tai net ir mokydamas paprastų asanų jis įkvėps jus savęs tobulinimui. Jeigu jis yra aukštos klasės gimnastas, asanų treneris ar netgi jogos terapeutas, bet jo sąmonė yra kasdieniška – jo dėstoma praktika bus ne daugiau kaip sportiniai ar sveikatinimo pratimai.


Klausimas: Ar ateis kažkur „iš viršaus“ noras energetinėms ar kitoms praktikoms? Ar kažkuriuo metu reikia pratintis prie jų?

 

Atsakymas: Ateis ne iš viršaus, bet iš vidaus. Juk pagal jogos filosofiją Dievas yra mūsų viduje, Atmano - mūsų sielos formoje. Atmanas yra dieviškosios prigimties, bet jo švytėjimas paslėptas nuo mūsų po savo paties proto suirute, po besisukančiu smulkmeniškų norų ratu, visa tai panašu į tai, kaip liepsna žibalinėje lempoje vos prasiskverbia per aprūkusį stiklą.

Bet reguliarios jogos praktikos pagalba pradėjus valyti nešvarumus nuo savo kūno ir sąmonės, vidinė šviesa žiba vis ryškiau ir ryškiau.

Bet čia verta suprasti, kad kokybiškos praktikos rezultatas – gera rami būsena ir proto aiškumas, o ne „psichoenergetinių“ potyrių vaikymasis, kurie, žinoma, gali būti išgyventi, bet tai tėra laikinos, neturinčios ypatingos reikšmės būsenos. 

Todėl mokytis darbo su subtiliąja energetika ir sąmone verta tik po geros fizinio kūno paruošimo (asanomis) ir pranajamos praktikos.

 

Žinoma, mokytojas taip pat turi būti kvalifikuotas, mokęsis šitų dalykų tradicinėse mokyklose. Fantazuotojas „savamokslis“ ar tiesiog šarlatanas gali „kabinti jums makaronus“ apie „čakrų atvėrimą porinėje jogoje“ ar „kundalini pakėlimą bet kuriam norinčiam per 15 minučių“. Taigi supratimo apie įvairius jogos aspektus niekada nebus per daug.

 

Klausimas: Minėjote, kad kultūra pas mus yra kitokia, nei Indijoje. Ir daugeliui žmonių, netgi labai inteligentiškų, priminimas apie dvasinius jogos aspektus kelia įtarumą – jiems atrodo, kad norima pakeisti įprastą kultūrą...

 

Atsakymas: Tokiems žmonėms patarsiu nenusistatinėti iš anksto, o tiesiog klausyti savęs, būti sąžiningais patiems su savimi. Ar patinka asanų praktika, ar geriau nuo to jautiesi? Praktikuok. Atsirado poreikis knygoms apie jogą? Skaityk, kodėlgi ne (tik vertingas, nes jogiškos makulatūros dabar pilna).  Jeigu tu jautiesi laisvas, nepriklausomas (o tradicinė joga tai yra kelias į laisvę, o ne į uždarumą), kas tave verčia „keisti kultūrą“? Visa tai yra niekai.  Gali būti, kad savo noru tu atmesi kenksmingus įpročius ir psichologinę įtampą, kas anksčiau tave apibūdindavo. Tai, žinoma, pakeis tavo gyvenimo būdą – bet tai bus tavo paties pasirinkimas, taip kad bandyk. Laiko nesustabdysi ir gyvenimas vis tiek praeina, ir gerai, kad kažkas keičiasi – taip tik įdomiau.

 

Klausimas: Dėl kvėpavimo ir energetinių praktikų. Mokytis jų reikia su mokytoju ar galima iš knygų? Ir kaip jas praktikuoti – užtenka grupėje, ar reikia kasdien namie?

 

Atsakymas: BKS Aijengaras yra pasakęs, kad „praktikuoti pranajamą esant neparuoštam kūnui yra lygu kaip pilti išlydytą metalą į popierinį puodelį“. Gal tai yra pernelyg ekspresyvi alegorija, bet ir viduramžių traktatai perspėja, kad dirbti su kvėpavimu ir energija reikia atidžiai ir palaipsniui, „panašiai į tigro dresiravimą“. Su asanų praktika yra paprasčiau – jeigu kažką darote ne taip, pakankamai greitai jaučiate diskomfortą ir skausmą.  Su pranajamos praktikomis iš pradžių galima „žaisti“ be ryškaus fizinio diskomforto, bet vėliau nepageidaujamas efektas „išlenda“ kaip problemos su nervų sistema, psichika, kraujospūdžiu ar širdimi (neteisingai praktikuojant kvėpavimo sulaikymus).

Gerų knygų apie pranajamą nėra daug, jose galima gauti bendros informacijos, bet knyga nepatikrina jūsų klaidų ir neparodo, kaip daryti taisyklingai. Reikia asmeninio pavyzdžio ir kontrolės. Kai mokiausi pranajamos Indijos pietuose, pas vieną savo Mokytojų daktarą Madavaną (Svami Šivanandos tradicija ir tamilų sidhų joga), tik jam asmeniškai stebint ir koreguojant pastebėjau, kiek darau klaidų. Iki to man atrodė, kad gerai moku pagrindines pranajamas. Gyveni ir mokaisi.

 

O energetinės praktikos – dar subtilesnis aspektas. Čia reikia gyventi jogišką gyvenimą, satviškai vegetariškai maitintis (jei praktikuojame tracinėje indiškoje mokykloje, - tai svarbus momentas, kurį jums pabrėžia bet kuris autoritetingas mokytojas). Todėl skaityti geras knygas (pvz. Andre Van Lysebeth) reikia, - susipažinimui, savišvietai, bet mokytis technikų geriau yra asmeniškai su mokytoju ar bent jau grupėje ar seminare, kur jūsų klaidos bus pastebėtos ir ištaisytos.

Niekam į galvą neateis sėsti už automobilio vairo ar šokti su parašiutu tiesiog perskaičius straipsnį, be bendravimo su reikiamą patirtį turinčiu žmogumi. Kažkodėl žmonės galvoja, kad su joga yra paprasčiau. O veltui...

 

„Atidirbti techniką“ yra svarbu, jeigu norite gauti pozityvų efektą iš jogos praktikos. Grupėse reikia mokytis ir koreguoti praktiką. Jūsų asmeninė praktika – tai savarankiška praktika namuose. Tik tai duos jums nepriklausomybės pojūtį. O grupė – kaip mokymo „poligonas“, plius bendravimas, džiaugsmas praktikuojant su sielai artimais žmonėmis.  Gerai yra derinti ir viena, ir kita, bet savarankiška praktika namuose nors po 30 min ryte turi būti. Tai duoda jums vidinį ritmą.

 

Klausimas: Daugelis žmonių bijo išvažiuoti į seminarus. Galvoja, kad jiems bus per sunku, kad jiems dar anksti. O kaip jūs manote?

 

Atsakymas: Pirmiausia tai seminarai būna visokiems pasiruošimo lygmenims. Antra – kelią įveiks einantis. Nereikia bijoti gauti naujų žinių. Net jeigu kažko ir nesugebėsite padaryti, susipažinsite – ateičiai prireiks. Kolegų pavyzdys įkvepia. O gal jūs kažką įkvėpsite. Svarbu yra bendrauti, padėti vienas kitam.  Žmonės dabar, ypatingai didmiesčiuose, yra susvetimėję, išgyvenantys socialinę rutiną.  Todėl nėra svarbu, kad kažkokia technika neišeina. Technika ateis su patirtimi. O gyvenate jūs juk čia ir dabar. Va nuo to taško, kuriame esate, ir pradėkite savo jogos kelią. Ir nėra čia ko bijoti!

 

vertė Violeta Gavelienė. Straipnio originalas čia.