į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Kodėl nereikia dalintis dvasinėmis žiniomis

Atrodo, kaipgi taip? Juk tokia svarbi misija – teikti žmonėms išmintį.

Atradę kokį nors veiksmingą mokymą, pajuntame natūralų troškimą pasidalinti juo su kitais. Visdėlto tie, su kuriais dalijamės, gali būti dar nepasirengę pokyčiams.

 

Dvasinės žinios nelygu dvasinėms žinioms. Jos yra įvairaus lygio ir turi būti atskleistos tik pasiekus tam tikrą dvasinės švaros lygį. Todėl pagrindinė pradedančiojo ieškoti savęs klaida – noras dalintis pernelyg giliomis dvasinėmis žiniomis, kurios, užuot suteikusios žmogui gera, tik dar labiau jį painioja, įtempia ir netgi gąsdina.

 

Dvasinis ieškotojas kartais galvoja, kad kuo gilesnes tiesas pateiks, tuo geriau jos valys žmogų, turės didesnę įtaką. Bet tai – tik eilinė iliuzija. Vienodai stipriai valo bet kokia dvasinė praktika, bet ne visos žinios priimamos taip, kad jomis galima būtų naudotis. 

 

Išgirdęs dvasines tiesas, žmogus turi paprastai ir aiškiai suprasti, ką konkrečiai jis gali padaryti tiesiog šiandien, ir kokį realų rezultatą jam tai atneš - kaip valys jo širdį, kaip tai nors vienu žingsniu priartins jį prie amžinosios laimės.

 

Todėl išminčiai perspėja: dvasinės žinios turi būti taikomos praktikoje. O tai reiškia, kad jos turi atitikti kiekvieno konkretaus žmogaus supratimo lygį. Jis turi tiesiog „priaugti“ iki tam tikro suvokimo... Kitaip pavojus gresia pačioms žinioms – jos gali būti ne taip suprastos, netgi iškraipytos. Pasikeisti nelengva net pačiam to norint, o priversti kitą tai padaryti, šiam nenorint, tiesiog neįmanoma.

 

Todėl visai neverta kalbėti to, kuo žmogus nesugebės naudotis. Kitaip jis gali tiesiog nusivilti dvasingumu ir galvoti, kad visa tai yra beprotystė ir kvaila eikvoti laiką tam, kas neatneša jokio realaus pokyčio. Tai yra lygiai tas pats, kaip pakalbėti apie pyragus ir išsiskirti, taip nieko neparagavus ir nepasidalinus receptais.