į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Pagrindiniai 6 žmogaus priešai

Didžiausi mūsų priešai, trukdantys laimingai gyventi, slypi mūsų pačių viduje:

 

Matsarya (pavydas)
Lobha (godumas)
Krodha (pyktis)
Kama (malonumų tenkinimas)
Mada (puikybė)
Moha (neišmanymas)

 

1. Pavydas (Matsarya).

 

Disharmonija su savimi, aukštesniąja jėga, visuomene, aplinkiniu pasauliu skatina žmogų ieškoti savo nelaimingumo priežasčių. Neišmanymo skatinamas žmogus vaikosi iliuzinės laimės, tikėdamasis, kad kažkas (kiti žmonės, daiktai, įspūdžiai...) ją suteiks.

 

Deja, didžiausias žmogaus sąmonę temdantis priešas tūno giliai viduje. Tai – pavydas (Matsarya – sanskr.), iš kurio išauga visi kiti žmogaus priešai. Jis pasireiškia neapykanta, pykčiu, kai žmogus supranta, kad tai, ko norėjo jis, gavo kažkas kitas. Arba kai kitas turi daugiau negu jis. Arba turi tiek pat kiek jis...

Žmogus mato konkurentą, priešininką, neleidžiantį mėgautis tuo, ką turi jis pats.

 

Pavydas kyla dėl nepilnavertiškumo jausmo. Žmogui atrodo, kad Dievas juo nepasirūpino arba pasirūpino per mažai ir dėl to jis savo kelią turi skintis „alkūnėmis“ pats.

 

Taip atsiranda iškreiptas ryšys su aukštesniuoju savo „aš“, noras aukštinti save žeminant kitą. Tai gali reikštis kad ir „draugiškais“ sarkastiškais juokeliais per demonstratyviai rodomus dantis. 
Pavydu grįstuose santykiuose negali būti nė kalbos apie tarpusavio supratimą, pagarbą ar meilę.

 

2. Malonumų tenkinimas (Kama).

 

Kai žmogus suvokia save tik kaip materialų kūną, gyvenantį materialiame pasaulyje, jis tiki, kad pelnytai gali mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Deja, pildydamas savo užgaidas, be paliovos tenkindamas jusles (regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą) laimės niekas taip ir nepasiekia.

 

To priežastis paprasta – ambicijų genami norai vis keičiasi, šakojasi, auga, ir galo tam nėra. Žmogus gyvena principu „noriu – nenoriu; patinka – nepatinka; nepatinka – nedarysiu; noriu – turiu tai gauti...“ Tokiu būdu žmoguje reiškiasi geismas (Kama - sanskr.) – tai noras nepriklausomai mėgautis įvairiais malonumais ir nuolatos tai kartoti.

 

Buvimas „čia ir dabar“ bei tikslo nesiekimas reiškiasi visiškai kitokioje plotmėje – plotmėje, kurioje nėra vietos atsakomybei, dvasiniam tobulėjimui, išminčiai.

 

Taip puoselėjama Kama perauga į godumą (Lobha – sanskr.).

 

3. Godumas (Lobha – sanskr.).

 

Siekis turėti daugiau negu reikia akina... 
Kai žmogus įsivaizduoja, kad laimę jam gali suteikti tik savo pojūčių tenkinimas bei materialiniai dalykai, godumui atsiveria tiesus kelias. 


Jeigu žmogus yra nusiteikęs tik gauti, kaupti, vartoti, ir nėra nusiteikęs duoti, aukoti, padėti kitiems, pirmiausia jis kenkia pats sau. Reikšmindamas ego godumas atima ramybę, temdo žmogaus protą, kelia nepasitenkinimo jausmą, kuris dažnai yra sočiai „užvalgomas“ vakarais.
Godumas stiprina prisirišimą, ir žmogui nėra suprantama, kad anksčiau ar vėliau viską turės prarasti...

 

***
Godišius nusiskynė visas vyšnias, 
o paprastasis suvalgė vieną ir joje pajuto visų skonį.

Mark Nepo "Godumas"

***
Kai noras išsipildo, akimirką esi laimingas. 
Jeigu atidžiau stebėtum, suprastum, kad laimę tau suteikia ne pats objektas. Tą akimirką išnyksta noras, ir tavo protas lieka tuščias. Laimę suteikia noro nebuvimo laisvė ir tuštuma.

Papaji

 

4. Pyktis (Krodha).

 

Kai neišeina tenkintis tuo, kuo nori, kažkas tam trukdo – atsiranda pyktis. Nes pykčio pagalba galima nugalėti iškilusias kliūtis.

Plūstelėjęs adrenalinas suteikia jėgų kovoti. Ir netgi sukelia priklausomybę. O kovojama su viskuo: su priešais, pleiskanomis, raukšlėmis, dėmėmis, ligomis... Nejau nesinori teigiamiau formuluoti savo minčių?

 

Pyktis griauna bet kokius santykius. Į pykčio pinkles pakliuvęs žmogus pamiršta, kad tame, ant kurio jis pyksta, gali būti kažkas gero. Tik pagalvokite – ar pažįstate žmonių, kuriuose nėra nieko teigiamo? O jeigu neatleidote vienam, tuoj atsiras ir kitas...

 

Pyktis tarsi atjungia žmogaus protą, ir šis gali daryti absurdiškus dalykus, taip kenkdamas tiek sau, tiek kitiems. Nevaldomas pyktis griauna žmogų iš vidaus, veda į beprotybę (puikybę, „Mada“ – sanskr.), kai žmogus kenkia pats sau, nenorėdamas to suprasti.

 

5. Puikybė (Mada).

 

Kai nėra patenkinamas žmogaus malonumų poreikis (Kama – sanskr.), jis virsta pykčiu (Krodha – sanskr.). Jeigu jis patenkinamas – perauga į godumą (Lobha – sanskr.). 
Abiem atvejais godumas ir pyktis transformuojasi į beprotystę/puikybę/išdidumą/tuštybę (Mada – sanskr.), kai žmogus praranda sveiką nuovoką.

 

Neteisingai suvokdamas tai, kas yra laimė, žmogus kenkia tiek sau, tiek kitiems, pats to nesuprasdamas (žalingas gyvenimo būdas, mityba, kenksmingi įpročiai, ekologija ir t.t.). Priežasčių – pasekmių ciklo nesuvokimo, deja, be pasekmių nebūna.

 

6. Iliuzija/prisirišimas/neišmanymas (Moha – sanskr.).

 

Neišmanymas, prisirišimas ir kvailumas, kartu su juos lydinčiomis problemomis, atsiradusiomis dėl gyvenimo principų nesuvokimo, trūkstant dvasinių žinių bei išminties, sanskrito kalba įvardijamas kaip Moha.

Tai veda į iliuziją (Maya – sanskr.), kai žmogus klaidingai suvokia realybę.


Realybė yra matyti pasaulį tokį, koks jis yra. Esmė ta, kad su materialiu pasauliu esame susieti laikinai, o su dvasiniu – amžiams. Iliuzija griauna šias tiesas, iškreipia realų vaizdą, blokuoja išmintį, ir žmogus tiesiog mato tai, ką jis nori matyti.

Išoriškai iliuzija gal ir nelabai pasireiškia, bet viduje ji grindžiama pavydu, pykčiu, puikybe ir t.t. Visa tai išmuša žmogų iš pusiausvyros ir veda klaidinga kryptimi.

 

Mayos nugalėti neįmanoma – reikia naikinti Mohą, Mayos priežastį.

 

Taigi:
arba tu miršti iliuzijose;
arba iliuzijos miršta tavyje.

 

Violeta Gavelienė