į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Santosha (Santoša)

Tai antrasis Nijamos moralinių principų.

 

Santoša yra kasdienis gyvenimo džiaugsmas, sąmoningas pasitenkinimas, būsena, kai vidinis pasitenkinimas nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Būti patenkintam  reiškia būti atsipalaidavusiam. Be streso ir įtampos.

 

Žmogaus norai yra beribiai - visuomet galime siekti naujų ir naujų tikslų. Dažniausiai, pripažinkime, tai tėra mūsų „ego“ pozicija. Bet Santoša tikrai nėra „ego“ iššauktas paikas pagyrūniškas pasitenkinimas - tai nuoširdi vidinė būsena, nes žmogus yra harmonijoje pats su savimi, pasauliu, Dievu.

 

Esmė ta, kad dirbtinio pasitenkinimo ilgai išlaikyti yra neįmanoma, taip galima sulaukti „atsakomosios reakcijos“ – negatyvių emocijų ir netgi depresijos. Taip pat jokiu būdu nereikia savęs žaloti bandant džiaugtis gyvenimu narkotikų ar alkoholio pagalba.

 

Pasitenkinimas neturi nieko bendra su tinginyste.

„Aš viskuo patenkintas, man nieko nereikia, tegu viskas lieka taip, kaip yra“, – panašūs pamąstymai  turi tinginystės sėklų, todėl to reikėtų vengti. Reikia nuoširdžiai ir sąžiningai sau atsakyti: ar tikrai mane viskas tenkina? Ar esu laimingas? Ar nejaučiu vidinio diskomforto?

 

Jeigu vidinis pasitenkinimas neturi patikimos atsvaros išmintyje, jis yra panašus į skylėtą kamuolį, kurį pūsti beprasmiška – vis tiek subliukš.

 

Nepriklausomai nuo gyvenimo situacijos, Santošos principas  skatina visuomet atrasti teigiamus savo likimo aspektus - karjeros, šeimyninių santykių, dvasinės patirties, finansinės sėkmės...  Džiaugtis tuo, kas jau padaryta, pernelyg nesijaudinti dėl ateities ir būti dėkingam už tai, ką turime dabar.


Laikydamasis Santošos principo jogas visada gali kontroliuoti savo emocijas, išsaugoti optimizmą ir pasitikėjimą savimi. Santoša atveria vartus į begalinę vidinę ramybę. Tokia būsena ateina palaipsniui dvasinių praktikų pagalba.

Įtvirtinęs tai savyje žmogus tampa neįveikiama ramybės ir pasitikėjimo uola.

 

Pirmasis žingsnis į pasitenkinimą yra dėkingumas.

Norint suvokti pasitenkinimo principą rekomenduojama pradėti nuo dėkingumo praktikos.

Nėra būtina visiems iš eilės sakyti „ačiū“ ar kristi ant kelių iš dėkingumo aukštesnėms jėgoms. Vidinis nuoširdus dėkingumas yra žymiai svarbesnis už bet kokį išorinį jo „parodymą“. „Esu dėkingas už šią dieną“, „dėkoju už buvimą šiame pasaulyje“ – truputį pasukę galvą lengvai rasime daug priežasčių dėkingumui.

 

Dėkingumas padeda giliau suvokti  mūsų gyvenime vykstančių įvykių vertę. O pasitenkinimas yra natūralus dėkingumo palydovas. Praktikuojant jogą tai tampa neatskiriamomis vidinėmis mūsų savybėmis.

 

Kitas  Santošą įtvirtinti padedanti principas – tenkintis mažu. Tai nereiškia, kad turime susiaurinti savo poreikius ir galvoti, kad „man užtenka mažai“. Bet ir vėl – turime dažniau savęs paklausti: ar man tiek reikia?, dėl ko man to reikia?

Bet koks į mūsų kasdienybę atėjęs mažas džiaugsmas gali sutvirtinti vidinį pasitenkinimą. Tereikia "pasikapstyti" savyje ir atrasti daug priežasčių tikrajam džiaugsmui.

 

Kartais žmonės iki absurdo kažko reikalauja. Kiek vyksta konfliktų, barnių, nusikaltimų ir karų vien todėl, kad žmonės yra nepatenkinti...

Nepasitenkinimas atsiranda tuomet, kai žmogus negali kontroliuoti savo proto. Jeigu protas yra kontroliuojamas, sutramdomas, tai pasitenkinimas (Santoša) atsiranda natūraliai, savaime. O proto tramdymas prasideda nuo paprastų dalykų.

 

Nepatenkintas žmogus visada randa prie ko prisikabinti, visada turi kažkam pretenzijų – taip veikia jo sąmonė. Nepasitenkinimas verčia mus įsitempti ir fiziškai - žmogus, slepiantis savyje nepasitenkinimą, įtempia ir pečių, veido, kaklo raumenis, žandikaulius.

Bet kokio nepasitenkinimo šaltinis yra tik mūsų pačių viduje. Mes patys esame atsakingi už visa tai, ką jaučiame ir visada turime pasirinkimą – tą suprasti yra svarbu. Tik mes patys galime rinktis...

 

Nepasitenkinimo situacijoje visada yra labai ryškus, grubus situacijos nepriėmimas. Kuo stipriau mes nepriimame situacijos, tuo didesnis yra mūsų nepsitenkinimas, o situacija vis tiek nenori mūsų klausyti, ji vis rutuliojasi, rutuliojasi, o nepasitenkinimas vis auga ir auga... Tada atsiranda pyktis, agresija, kitų žmonių kaltinimas, negatyvizmas, norėjimas jėga priversti pakeisti situaciją... O tai – dar didesnis nepasitenkinimas. Eilinį kartą pasaulis yra ne toks, kokio norime.

Tai, ką sukaupėme per ankstesnius gyvenimus, dabar ir grįžta. Nėra prasmės širsti ant likimo. Nes visa ko priežastys slypi mūsų pačių praeityje.

 

Dažnai žmonės nesupranta, kad pasaulis veikia pagal savus įstatymus, jis nebus toks, kokio norime. Niekada. Jis mums nepavaldus, jis sutvertas aukštesniųjų energijų. Tas, kuris suvokia tai, jaučia pasitenkinimą, priima ir gerbia visą šį pasaulį su visomis jo apraiškomis.

 

Todėl į viską, kas mūsų gyvenime vyksta, turime žvelgti kaip į dvasinę praktiką. Jei atsitinka kažkas gražaus – dėkokime ir priimkime tai kaip praktiką. O jei įvykiai klostosi ne taip, kaip norėtume, supraskime, kad tai taip pat yra praktika, mokanti mus pvz., neprisirišti, neturėti lūkesčių, džiaugtis tuo, kas yra dabar ir pan.

 

Tai yra išbandymai, kuriuos teikia Visata ir tik nuo mūsų pačių priklauso, išmoksime ar užmiršime savo pamokas, gyvensime džiaugdamiesi ar burbėdami, pykdami ant viso pasaulio, gailėdami savęs ir būdami amžinai nepatenkinti.

Iš tikro nėra taip svarbu, kokį mokymą praktikuojame, kokios religijos esame, kuo tikime. Svarbiausia yra tai, kiek ramus mūsų protas, kiek esame švarūs dvasiškai. Juk visi dvasiniai keliai veda į proto sutramdymą. Kai protas yra ramus, mumyse skleidžiasi dieviškumas.

 

Žmogaus vidinis pasaulis be pasitenkinimo yra neišsenkančių kančių šaltinis. Tik po to, kai Santoša yra „išgyventa“, žmogus gali suvokti jogos žavesį, grožį ir naudą.

 

Jogos tikslas yra nuraminti protą, išsilaisvinti nuo neišmanymo ir kančios. Tai labai svarbu.

 

Tikroji joga yra naudinga tuomet, kai ji tampa mūsų gyvenimu. Jogos praktika sėkminga, jeigu jums tampa lengviau gyventi, jeigu ištikrųjų esame laimingesni visose gyvenimo situacijose, bet kokiame statuse, valgydami geresnį ar prastesnį maistą, vilkėdami brangesnį ar pigesnį drabužį. 

Pasitenkinimas reiškia, kad esame patenkinti pasauliu, gyvenimu, savimi, esame laimingi.

 

Beribės palaimos šaltinis slypi mumyse ir, ieškodami, po truputį prie jo artėjame. Meilė yra viso šio pasaulio pagrindas ir kiekvienas gali ją atverti savo širdyje. Vidinis dvasinio ieškotojo tobulėjimas tampa neišsenkančiu tikrojo džiaugsmo šaltiniu.

 

Senovėje šventieji Mokytojai didelį dėmesį skyrė tam, kad mokiniai kelerius metus mokytųsi pasitenkinimo (Santošos). Nebūtina buvo atlikti asanų, pranajamos ar medituoti.  Galima ramiai dirbti įprastus darbus, bet su meile ir dėkingumu, esant čia ir dabar, be pretenzijų ir ambicijų. Kai mokinys to išmokdavo, tik tuomet jam būdavo atskleidžiamos asanų, pranajamos, meditacijos ir kitos slaptos technikos - nes jis subrendo.