į pradžią turinys susisiekite  
Skaitiniai » Straipsniai
Veninė kraujotaka

Kraujagyslių sistemoje visos kraujagyslės turi savo panašumų ir savo skirtumų. Kraujagyslių sienelės turi tris sluoksnius:

 

*išorinį jungiamąjį, kuris skiria kraujagyslę nuo aplinkinių audinių ir lemia jos elastingumą,

*vidurinį raumeninį, kuris padeda kraujagyslei susitraukti ir atsipalaiduoti, keisdamas savo spindį ir tonusą,

*vidinį, endogeninį, kuris svarbus sąveikaujant su kraujo ląstelėmis.

 

Pačios stambiausios kraujagyslės – aorta ir jos pagrindinės jos atšakos – pirmosios atlaiko širdies išmetamą kraujo srovę, išmetamą iš kairiojo širdies skilvelio, todėl jos turi būti labai elastingos, turi gebėti sugrįžti į pradinį spindį atėjus ramybės fazei. Todėl labiausiai yra išvystytas išorinis, jungiamasis jų sluoksnis.

 

Smulkesnės arterijos (arteriolės) turi labai išvystytą vidurinį, raumeninį sluoksnį, kadangi turi stipriai susitraukinėti, sudarydamos pasipriešinimą kraujo srovei. Šios smulkios arterijos turi didžiulę įtaką kraujospūdžiui, taip pat susitraukdamos jos gali mažinti kraujo patekimą į kapiliarus, taip mažindamos audinių kraujotaką. Šios smulkios kraujagyslės yra vienas iš pranajamos praktikos taikinių: esant kvėpavimo sulaikymui kraujyje didėja CO2 kiekis (kraujyje esantis CO2 atpalaiduoja kraujagysles ir tokiu būdu gerėja kapiliarinė kraujotaka).

 

Toliau smulkesnės arterijos pereina į apykaitos indus – tai yra kapiliarus, kuriuose vyksta dujų apykaita tarp kraujo ir audinių. Tam, kad dujos pereitų per indo sienelę pakankamai greitai, gamta sukūrė vieno sluoksnio kapiliarus: kapiliaro sienelė sudaryta iš vienintelio endotelio sluoksnio, kuris lengvai praleidžia dujas ir kitas medžiagas. Be to, plonoje kapiliaro sienelėje yra angelės (fenestra), per kurias gali migruoti imuninės ląstelės iš kraujo į audinius ir atgal. 

 

Kapiliarai jungia arterinę ir veninę sistemas. Iš pradžių tai – smulkios venos, toliau jos jungiasi, vis stambėja ir stambi vena nusileidžia į dešinįjį prieširdį. Tokiu būdu veninis kraujas vėl sugrįžta, eina į plaučius, kur pasipildo deguonies ir atiduoda CO2.

 

Venose cirkuliuoja apie 70 procentų (!!!) viso kraujo. Venos yra kaip kraujo sandėlis, seifas. Tuo atveju, jeigu kažkurioje vietoje reikalingas didesnis kraujo kiekis – pavyzdžiui, aktyvaus fizinio krūvio metu aktyvėja raumenų kraujotaka, esant kraujavimui (dėl bet kokių ekstrinių priežasčių) organizmas rūpinasi, kad gyvybiškai svarbūs organai – smegenys, širdis, inkstai galėtų kuo optimaliau dirbti. Tokiu atveju didėja venų tonusas ir didėja kraujo dalis, keliaujanti į svarbius organus – venos yra tarsi „išspaudžiamos“.

 

Kad galėtų atlikti tokią kraujo saugojimo funkciją, venos turi būti elastingos, tamprios. Bet būtent ši savybė ir yra silpnoji jų vieta. Laikui bėgant (arba mums senstant) venų sienelių elastingumas prastėja, sienelė persitempia, deformuojasi ir to rezultatas – varikozinis venų išsiplėtimas.

 

Venų varikozė – tai bendras venų sienelių silpnumas. Gali būti apatinių galūnių, mažojo dubens organų venų varikozė, taip pat gali būti probleminis ir veninio kraujo nutekėjimas iš galvos.

 

Didelę įtaką veninei kraujotakai turi žmogaus darbo sąlygos, mažas fizinis aktyvumas, vidurių užkietėjimai, nėštumai ir gimdymai, kontracepcijos metodai, menstruacinio ciklo problemos, genetiniai faktoriai ( į venų sienelės sudėtį įeinančio jungiamojo audinio ypatumai, jame esančios kolageno kiekis), venų vožtuvų silpnumas.

 

Venos turi vožtuvus, kurie praleidžia kraują tik viena kryptimi – link širdies. Jeigu venos išsiplečia, vožtuvai pradeda praleidinėti kraują ir atgal, tai yra formuojasi vožtuvo nepakankamumas. Situacija prastėja.

 

Jogos praktika turi mechanizmus, padedančius tiek išvengti, tiek palengvinti veninės kraujotakos būklę. Konsultuokitės su savo jogos mokytoju.

 

Paruošė Violeta Gavelienė (pagal gydytojo, jogos terapeuto A. Frolovo knygas)