Kleša – tai proto apniukimas, žmogiškojo supratimo ribotumas, vedantis į kentėjimą, panirimą į iliuziją (Maya), karmos kaupimą. Klešos reiškiasi ne tik skausmu. Savimeilė ir sėkmės siekimas taip pat yra kleša.

„Jogos sutrose“ (II a. pr. m. e. – III m. e. a.) Patandžalis mini 5 klešas:
Avidya – neišmanymas, tiesos matymo nebuvimas
Asmita – klaidingas „aš“ suvokimas
Raga – prisirišimas prie malonumų
Dvesha – nemalonaus vengimas, bjaurėjimasis
Abhinivesha – mirties baimė, įsitraukimas į būtį

Neišmanymas (avidya) – yra pagrindas kitoms klešoms. Lygiai taip, kaip sėkla yra didelio medžio pradžia, taip neišmanymas yra kitų proto apniukimų pradžia.

Avidya atsiranda dėl snaudžiančios, nepabudusios sąmonės. Neišmanyme esantis žmogus save priima tik kaip kūną. Būdamas užsidaręs tik fiziniame lygmenyje jis pripažįsta tik fizinius malonumus, yra pasiruošęs kovoti su viskuo, kas trukdo pildytis jo norams. Dėl neišmanymo žmogus iškreiptai supranta savo santykius su kitais žmonėmis, nesuvokia reiškinių prigimties, nes juos pažįsta tik paviršutiniškai.

Nuo neišmanymo (avidya) link išmanymo (vidya) veda atskyrimo procesas (viveka), tarsi grūdų atskyrimas nuo pelų.
Avidya yra neigiamas aspektas, t.y. teigiamos būsenos nebuvimas. Kad nugalėtume tamsą, su ja nekovojame. Tamsą pašalina šviesa. Lygiai taip neišmanymą šalina viveka.

Asmita – susitapatinimas su savo personažu, role, vaidmeniu, su savo požiūriu yra asmita. Suvokimai „aš esu“, „mano“ yra susipynę su kūnu, patirtimi, veiksmais ir protu, melagingu savęs suvokimu, ego. Pvz., pernelyg ilgai tapatinamės su jaunystės kultu, rūpestingų tėvų, visažinio vadovo ar kt. vaidmenimis.

Asmitos termino esmė yra negebėjimas pamatyti ir išgirsti už savojo „aš“ ribų esančių žinių.

„Raga“ verčiama kaip noras, aistra, prisirišimas. Sanskrito kalba „raga“ reiškia ir atspalvį, nuotaiką.

Kleša „raga“ – tai žmogui patogus emocinis situacijos atspalvis, trukdantis pažvelgti į situaciją iš kitokio, gilesnio požiūrio taško. Žmogus gali augti tik kritiškai vertindamas savo nuostatas ir atsisakydamas jų. Dvasinio tobulėjimo kriterijus čia yra akivaizdus.

Žinoma, emocijos yra fiziologiškai neatsiejamas žmogiškosios psichikos elementas. Nėra pagrįsti pamąstymai apie tai, kad praktikuojant jogą yra teisinga atsisakyti norų, su jais kovoti ar juos užspausti. Pirmiausia bent jau atpažinti visa tai savyje visada yra gerai – tuomet mūsų gyvenime bus mažiau kančios.

Pati idėja, kad reikia atsisakyti to, kas žmogui yra duota gamtos (kūno, emocijų, norų, išgyvenimų), yra dvešos išraiška.

Dveša yra kažkurio aspekto atstūmimas, nepriėmimas to, kad visa, kas vyksta pasaulyje, yra susiję, vientisa ir būtina. Rasizmas, religinė neapykanta, hierarchijų nepripažinimas, nepagarba kitaip mąstantiems ar atrodantiems – visa tai dvešos išraiška. Iš esmės dveša yra nemeilės gyvenimui šaknis.

Kadangi siela visgi siekia pažinti pasaulį, žmogus grįžta ir grįžta prie to, ko jis nepriima, kaskart susidurdamas su tuo, ko nenori. Dažnas atvejis yra situacija, kai žmogus yra giliai įsitikinęs, kad „turi būti tik taip“, kad „man taip neatsitiks“. Pasaulio harmonija tarsi reikalauja to, kad žmogus suprastų, kad gali būti ir kitaip. Karmos požiūriu, kito žmogaus elgesio nepriėmimas (kritika) veda į veidrodinės karmos formavimąsi – aplinkybės jį gali priversti elgtis taip pat, kaip jo kritikuojamas žmogus.

Kiekvienas reiškinys savyje turi išsilaisvinimą nuo paties savęs.

Raga veda į baimę prarasti tai, ką norime sulaikyti arba baimę negauti to, ko trokštame. Dveša veda į baimę gauti tai, ko nenorime (pvz. ligą), baimę negalėti išsigelbėti nuo to, ko nenorime.  

Ragos ir dvešos pasekmė yra abhiniveša (mirties baimė) – visų baimių pamatas.

Mirties baimė yra visiškai natūralus jausmas, esantis kiekviename mūsų. Jis gali reikštis nerimu dėl savo sveikatos, socialinio statuso, materialinių vertybių ir t.t. Save siejančių tik su fiziniu kūnu abhinivesha yra ypatingai stipri. Daugiau subtilus savęs suvokimas yra tapatinimasis su savo protu, mintimis, emocijomis, jausmais, ego, intelektu.

Nuosekli jogos praktika gali padėti suprasti, kad gyvenimas ir mirtis yra natūrali įvykių eiga. Gilus tokio dėsningumo suvokimas veda į  mirties baimės nebuvimą ir kaivalją (išsilaisvinimą).

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!