Vieno Dzen meistro paklausė:

– Ką jūs veikėte iki to, kol tapote Nušvitusiuoju?

Jis atsakė:

– Aš kapojau malkas ir nešiojau vandenį iš šulinio.

– O ką veikiate dabar, kai tapote Nušvitusiuoju?

– O ką aš dar galiu veikti? Aš taip pat kapoju malkas ir nešioju vandenį iš šulinio.

– Bet ar yra koks skirtumas? Iki Nušvitimo jūs tai darėte ir po Nušvitimo darote tą patį?

– Skirtumas didelis. Anksčiau aš tą darydavau, o dabar viskas vyksta natūraliai.

Anksčiau man reikėjo stengtis, turėdavau priversti save atlikti šią pareigą. Dariau tai todėl, kad man buvo liepta; mano mokytojas liepė man kapoti malkas, todėl ir kapojau. Sielos gilumoje aš pykau, bet to nerodžiau.

Dabar aš tiesiog kapoju malkas, nes matau tame grožį ir džiaugsmą. Aš nešioju vandenį iš šulinio, nes tai yra būtina. Tai ne pareiga, o mano meilė. Aš myliu savo mokytoją, kasdien jis vis labiau sensta: jam reikia vis daugiau šilumos, vis daugiau reikia šildyti jo būstą. Būtent iš tos meilės ir kapoju malkas. Iš tos meilės nešioju jam vandenį.

Dabar jaučiu didžiulį skirtumą – neliko nenoro, neliko pasipriešinimo. 

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!