Dvasingumu apibūdinama ezoterika, religija, poezija bei muzika, literatūra ir teatras. Todėl kartais nėra aiški šios sąvokos prasmė.

Kiek dvasingos yra gražios idėjos visus mylėti, nuo visko išsilaisvinti, atverti širdį, maitintis tik vaisiais ar prana? Ar tai nėra tik bandymai slėptis nuo realaus pasaulio, kuriame kiekvienas privalo dirbti, konkuruoti, mokėti pensijų fondui, išlaikyti ir auklėti vaikus, puoselėti santykius?

Ar gali būti, kad dvasingumas pasireiškia tiek viduje (sutarime su savimi, savo klaidų pripažinime), tiek išoriškai: tarpusavio santykiuose, gyvenimo būde?
Ar gali būti, kad dvasingumas – tai yra išmintis?

Ar nemanote, kad pirmasis žingsnis dvasingumo, sielos sveikumo link yra objektyvus savęs matymas, t.y. matymas to, kokios sėklos (samskaros) manyje slypi ir skatina kančios (nepasitenkinimo) vystymąsi?
Žinoma, tas sąžiningas savęs matymas nėra malonus. Prisipažinimas „aš pats blogiausias“ – taip pat ne išeitis, o greičiau jau bandymas „pabėgti“.

Vidinė savęs analizė, objektyvus savo sąmonės būsenos matymas veda į kryptingą darbą su savo protu, atsakomybę už save ir savo gyvenimą, dėl ko ir vyksta žmogaus augimas. Tūkstantmečių išbandymus atlaikę tradicinių krypčių metodai (joga, meditacijos, maldos ir kt.) yra universalūs ir verti jais pasitikėti.

Dvasinė praktika, žinoma, nėra garantas, kad žmogaus niekada neužvaldys pyktis, liūdesys ar apatija. Bet jis visada turės daugiau vidinių resursų, jėgų ir žinių, kaip greičiau iš viso to išbristi.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!