Miško glūdumoje gyveno burtininkas. Žmonės kalbėjo, kad jis moka atsiųsti laimę arba, atvirkščiai – prišaukti nelaimę. Valstiečiai bijojo burtininko, bet esant sunkiai būklei, kreipdavosi į jį pagalbos. Tokia sunki našta ir atvedė vieną valstietį pas burtininką.

Jis niūriai paklausė:

– Ko atėjai?

Valstietis nusilenkė ir išsigandęs paprašė:

– Padėk man, nuvyk nuo manęs nelaimes. Užgriuvo jos ant mano galvos viena po kitos. Namai sudegė, žmona paliko – nors į kilpą lįsk.

– Gerai, – pasakė burtininkas, – eik su manimi.

Eina valstietis paskui burtininką, kojų iš baimės nejausdamas. Nuvedė jį burtininkas į girios tankumyną ir paliko. Visą dieną valstietis klaidžiojo po mišką. Tik vakarop rado kelią. Pamatė jis auksinį saulėlydžio dangų ir pradėjo juoktis iš laimės, kad gyvas ir sveikas išliko. „Ech, rankas, kojas turiu, vadinasi, išbrisiu iš skurdo, naują namą pastatysiu, naują žmoną susirasiu,“ –  pats sau tarė valstietis ir nubėgo į kaimą. Mato, burtininkas priešais eina. Net nustėro valstietis, o burtininkas sako:

– Tikiuosi, tu supratai, kad bet kokioje nelaimėje likimas visada palieka duris išeičiai. Tik reikia ieškoti tų durų taip atkakliai, kaip tu šiandien ieškojai kelio iš miško tankmės…

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!