Gyveno žmogus, visa širdimi ištikimas Budai. Jis turėjo seną medinę Budos statulą, kuria labai džiaugėsi ir saugojo tarytum didžiausią brangenybę.
Vieną ypatingai šaltą žiemos naktį jo trobelėje buvo taip šalta, tad kalendamas dantimis žmogus pamanė, kad artėja paskutinioji. Jis neturėjo nė vienos malkos ugniai.
Vidurnaktį, jam stingstant nuo šalčio, pasirodė pats Buda ir paklausė:
„Kodėl tu nesudegini mano statulos?“ – medinis Buda vis dar stovėjo prie sienos.
Žmogus išsigando. „Demonas“, – pamanė.

– „Sudeginti Budos statulą? Niekada!“ – garsiai sušuko.
Buda nusijuokė:
„Jeigu mane matai tik statuloje, tu prarandi mane. Aš esu tavyje, bet ne statuloje. Aš esu ne maldų subjekto objekte, bet tame, kuris meldžiasi. Tai aš drebu tavyje. Sudegink statulą!“

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!