Motinos įsčiose kalbasi du kūdikiai:     

– Tu tiki gyvenimu po gimimo?

– Taip, žinoma. Visi žino, kad gyvenimas po gimimo egzistuoja. Mes esame čia, kad taptume pakankamai stiprūs ir pasiruoštume tam, kas mūsų laukia po to.

– Tai kvailystė. Jokio gyvenimo po gimimo būti negali. Ar tu gali bent įsivaizduoti, kaip tas gyvenimas galėtų atrodyti?

– Aš nežinau visų detalių, bet manau, kad ten bus daugiau šviesos ir galbūt mes galėsime patys vaikščioti ir valgyti savo burnomis.

– Kokia nesąmonė. Juk neįmanoma patiems vaikščioti ir valgyti burna. Tai juokinga. Mes turime savo bambagyslę, kuri mus maitina. Žinai, aš noriu tau pasakyti, kad negali būti gyvenimo po gimimo, nes mūsų gyvybė – bambagyslė – ir taip labai trumpa.

– Aš įsitikinęs, kad tai įmanoma. Viskas bus tik šiek tiek kitaip.

– Bet juk niekada niekas dar iš ten negrįžo. Gyvenimas baigiasi gimimu. Ir apskritai, gyvenimas –  viena kančia tamsoje.

– Ne ne, aš tiksliai nežinau, kaip atrodys gyvenimas po gimimo, bet mes tikrai  pamatysime mamą ir ji mumis pasirūpins.

– Mama? Tu tiki mama? Ir kur ji yra?

– Ji visur aplink mus, mes esame joje ir tik jos dėka mes judame ir gyvename, be jos mes paprasčiausiai negalime egzistuoti.

– Paistalai. Aš niekada niekur nemačiau jokios mamos ir manau, kad jos paprasčiausiai nėra.

– Aš nenoriu sutikti su tavimi. Juk kartais, kai aplink viskas nutyla, galima išgirsti, kaip ji dainuoja ir pajusti, kaip ji glosto mūsų pasaulį.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!