Kartą, grįždamas namo, išminčius susitiko su žmogumi, kuris labai skubėjo. Lenkdamas jis užkabino senolį petimi. Šis ramiai kreipėsi į skubantįjį:

– Sakyk, gerbiamasis žmogau, kodėl tu taip skubi, kad net nieko nepastebi savo kelyje?

– Atsiprašau, – tarė žmogus, nelėtindamas žingsnio – skubu todėl, kad esu užsiėmęs gyvenimo prasmės ieškojimu ir turiu pripažinti, kad šito tikslo dar nepasiekiau.

– Ką gi, – tarė išminčius, – esu girdėjęs apie vieną žmogų, kuris visą gyvenimą ieškojo prasmės.

Nekantrusis pakeleivis nustebo:

– Tikiuosi, jis surado tą gyvenimo prasmę?

– Taip, bet mirdamas jis spėjo pašnibždėti artimiesiems, kad tą suprato tik dabar.

– Tai ką jis ten pašnibždėjo?

– Jis pasakė, kad gyvenimo prasmė yra pasirinkimas…

– Ką gi, ačiū jums už pokalbį, – tarė žmogus, linktelėjo, paspartino žingsnį ir ėmė tolti.

Pasirinkimas – arba gyventi, arba savo gyvenimą eikvoti to paties tikslo paieškoms, – užbaigė išminčius, bet jo žodžiai pakeleivio nepasiekė. Jis jau buvo gerokai priekyje. Jis skubėjo.

Tikros laisvės būsena, kurią mini visi dvasiniai mokymai, pasiekiama ne iliuzinėje ateityje, bet čia ir dabar.

Iš esmės egzistuoja tik viena problema – tai pats laiko supančiotas protas. Laike nėra išsigelbėjimo.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!