Kažkada seniai seniai Dievai pagalvojo, kad bus negerai, jei žmonės suras Visatos išmintį anksčiau, nei bus tam pasiruošę.

Ir nusprendė Visatos išmintį paslėpti tokioje vietoje, kur žmonės neras jos tol, kol tam nesubręs.

Vienas iš Dievų pasiūlė paslėpti išmintį pačiame aukščiausiame Žemes kalne. Bet greit visi pripažino, kad tai nebus gera vieta – žmogus greit įveiks viršūnes.

Kitas Dievas pasiūlė paslėpti išmintį giliausioje vandenyno vietoje. Bet buvo pripažinta, kad ir ten ją žmogus greit suras.

Tuomet savo nuomonę išsakė pats išmintingiausias Dievas:

– Aš žinau, ką reikia daryti. Paslėpkime Visatos išmintį pačiame žmoguje. Savyje jos žmogus pradės ieškoti tik tada, kai tam subręs.

Dievai taip ir padarė.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!