Tylėjimas kaip dvasinė praktika egzistuoja nuo neatmenamų laikų daugelyje religijų bei dvasinių mokymų. Dažniausiai tai – asketinė vienuolių praktika – tylėjimo įžadai, atsiskyrimas išeinant į kalnus, dykumas, miškus, malda vienumoje.

Žinoma, svarbiausia čia – ne tiesioginis išorinės kalbos atsisakymas, bet proto tyla, susitapatinimas su savo vidine tyla ir energijos sėmimasis iš jos. Mauna – tai ne mąstymas tylint. Tai greičiau meditacija, pasinėrimas, gilinimasis į save, svarbiausia žmogaus vidinė būsena.

Nereiškia, kad tylėjimas atneša naudos tik atsiskyrėliams ir vienuoliams. Tylėjimas visiems suteikia vidinės harmonijos ir psichinės sveikatos pojūtį, išsaugo energiją, padeda kontroliuoti emocijas, vystyti intuiciją. Tylėjimas stebuklingu būdu ramina smegenis, nervų sistemą ir visą organizmą. Visi žinome, kad sergančiam žmogui bendrauti nesinori.

Kuo daugiau tuščių plepalų, tuo labiau yra chaotiškas ir nestabilus mūsų protas. Mes negirdime nei kitų, nei patys savęs, nei aplinkinio pasaulio. Beprasmės kalbos atima daugybę energijos, kurią galėtume panaudoti aukštesniems tikslams.

„Dieve, apsaugok mane nuo pagundos kiekviena proga ką nors pasakyti“ (Teresė Akvilietė).

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!