Gyveno dvasinis mokytojas. Jis buvo keistas – visą laiką jis atrodė laimingas, nes šypsena nė akimirkai nepalikdavo jo veido. Visas jo gyvenimas atrodė lyg nesibaigianti šventė. Netgi prieš mirtį jis šypsojosi. Atrodė, jis mėgaujasi atslenkančios mirties nuojauta… jo mokiniai sėdėjo šalia ir buvo nuliūdę, pasimetę ir nieko nesuprantantys.

Vienas jų paklausė:

– Mokytojau, kodėl jūs šypsotės? Visą savo gyvenimą jūs šypsojotės. Mes taip ir neišdrįsome paklausti, kaip jums taip pavyksta. Bet dabar mes visai sumišę. Mirdamas jūs vis tiek šypsotės! Kas čia juokingo?

Senukas atsakė:

– Prieš daugelį metų aš atėjau pas savo Mokytoją. Buvau tada jaunas ir kvailas, kaip jūs dabar. Man buvo tik septyniolika, bet aš jau buvau pavargęs, kenčiantis, pilnas pykčio, nepatenkintas gyvenimu. Aš paklausiau savo Mokytojo: „Kaip Jums taip pavyksta?“ O jis atsakė: „Aš laisvai galiu rinktis. Kas rytą,  atmerkęs akis, aš klausiu savęs: ką renkuosi šiandien – kančią ar pasitenkinimą?“ Ir taip gaunasi, kad nuo to laiko ir aš kiekvieną rytą  renkuosi pasitenkinimą. Tai juk taip natūralu!

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!