Mažas berniukas paklausė savo mamos: „Kodėl tu verki?“ „Nes aš esu moteris“, atsakė ji. „Aš nesuprantu“, atsakė šis. Mama apkabino sūnų ir pasakė: „To niekuomet nesuprasi“.

Vėliau mažasis berniukas paklausė savo tėvo: „Kodėl mama verkia be jokios priežasties?“ „Visos moterys verkia be priežasties“, – tai buvo viskas, ką tėvas galėjo pasakyti. Mažasis berniukas užaugo, tapo vyru, bet vis dar savęs klausė, kodėl moterys verkia.

Kartą jis paklausė Dievo: „Dieve, kodėl moterys taip lengvai verkia?“ Dievas atsakė: „Kai aš kūriau moterį, ji turėjo būti ypatinga. Aš sutvėriau tvirtus  pečius jai, kad ji galėtų pakelti gyvenimo naštą, bet kartu ir švelnius, kad ji galėtų paguosti.

Aš suteikiau  vidinių jėgų, kad ji galėtų  ištverti gimdymo skausmus, taip pat iškentėtų ir atkirtį, kurį  patirs iš savo vaikų. Aš jai suteikiau tvirtumo, kuris jai leistų toliau gyventi, kai kiti pasiduoda.

Aš suteikiau jai gilius jausmus, dėl ko su  ji  visuomet ir bet kokiomis aplinkybėmis mylės savo vaikus. Aš  suteikiau jėgų iškęsti savo vyro klaidas ir sukūriau ją iš jo šonkaulio, kad ji galėtų apsaugoti jo širdį.

Suteikiau  išminties, kad ji žinotų, jog geras vyras savo žmonos neužgaus, bet kartais patikrins jos stiprybę ir ryžtą, kad įsitikintų, ar ji tikrai yra jo pusėje. Ir pagaliau aš jai leidau lieti ašaras… Jos skirtos tik jai.
 

 Suprask, kad moters grožis ne jos išvaizdoje, ne drabužiuose, kuriuos ji nešioja. Moters grožį turi tu atpažinti jos akyse, nes jos yra vartai į širdį – į tą vietą, kurioje gyvena Meilė“.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!