Žmogus, pavargęs nuo didmiesčio triukšmo, metė darbą, pardavė butą ir išsikėlė į mažą namelį miške. Jis norėjo atgauti dvasios ramybę, kurios neturėjo mieste. Kelias savaites vyriškiui atrodė, kad jis rado tai, ko ieškojo. Tačiau greitai jis pasiilgo draugų ir miesto teikiamų patogumų. Kančiai tapus nepakeliamai, jis pajuto būtinybę grįžti į miestą.

Šį kartą žmogus įsikūrė nedideliame miestelyje. Čia jis ketino rasti žmonių, su kuriais galėtų pasišnekučiuoti, mėgautis miestelio patogumais be triukšmo, didžiulių atstumų ir nesibaigiančios „greičiau, greičiau!“ atmosferos. Jis neabejojo, jog čia, kur dera abiejų pasaulių vertybės, jis atras dvasinę ramybę. Deja, gyvenimas mažame miestelyje turėjo savų trūkumų. Aplinkiniai, nepatikliai žvelgę į atvykėlį, visiškai nesigėdijo agresyviai kištis į jo gyvenimą. Netrukus žmogelis pasibaisėjo apie jį sklindančiomis keistomis apkalbomis ir vėl pasijuto nejaukiai ir neramiai.

Vyriškis nutarė, kad dvasios ramybės negalima rasti niekur. Todėl jis grįžo atgal į didmiestį, susitaikęs su mintimi, kad vėl gyvens nuolatiniame triukšme.

Dvasinis pasaulis nepriklauso nei nuo gyvenamosios vietos, nei nuo mus supančių žmonių. Tikrąją ramybę nešiojamės savyje ir ji nėra priklausoma nuo išorinių aplinkybių. 

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!