Tai toks mažas žvėrelis. Iš pažiūros jis visai nekaltas. Ir jeigu su juo gerai elgsiesi, tai skriaudos jis tau nepadarys.

Jeigu niekas tos nuoskaudos nebando prisijaukinti, tai ji puikiausiai gyvena laisvėje ir niekada nieko neliečia. Bet visos pastangos ją padaryti SAVO visada baigiasi ašaromis.

Šis žvėrelis yra labai mažas ir vikrus. Į bet kurio žmogaus kūną jis gali patekti visai atsitiktinai. Ir žmogus iš karto tą pajaučia. Jis jaučia skriaudą. Žvėrelis šaukia žmogui:

-Aš netyčia čia papuoliau! Išleisk mane! Man čia tamsu ir baisu, išleisk mane!

Bet žmogus jau seniai pamiršo tokių žvėrelių kalbą. Yra tokių, kurie iš karto paleidžia nuoskaudą. Bet yra ir tokių, kurie nė už ką nenori išleisti jos į laisvę. Jie pasisavina nuoskaudą ir nešiojasi ją kaip savo nuosavybę. Pastoviai galvoja apie ją, rūpinasi… O nuoskaudai vis tiek žmoguje nepatinka. Ji maištauja, ieško išeities, bet pati niekada neranda kelio atgal…

Va toks nemielas žvėrelis. Bet ir žmogus nemielas. Susigūžia visas ir nepaleidžia nuoskaudos. Viską savyje slepia… O žvėrelis juk alkanas – jam valgyt norisi. Taip ir pradeda jis po truputį žmogų iš vidaus ėsti… Ir žmogus tą jaučia. Tai čia paskauda, tai čia…

Bet vis tiek žmogus neišleidžia iš savęs nuoskaudos. Pripranta prie jos. Ir ji po truputį pripranta prie savo šeimininko. Valgo, auga, storėja ir nustoja spurdėti. Randa žmogaus viduje ką nors skanaus, įsitaiso patogiai, siurbia ir graužia. Galų gale nuoskauda tampa jo dalimi. Silpsta žmogus, pradeda negaluoti, o žvėris viduje vis storėja…

Ir nė į galvą žmogui neateina, kad reikia imti ir išleisti iš savęs nuoskaudą! Tegul sau laivai gyvena savo malonumui! Ir jai geriau be žmogaus, ir žmogui lengviau be jos gyventi.

Taigi nuoskauda – toks mažas žvėrelis. Jei kada pagausi tokį netyčia – paleisk, tegu sau bėga!

Ošo

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!