Aš neatleisiu…

– Aš neatleisiu, – pasakė Ji. – Aš visuomet tą prisiminsiu.
– Atleisk, – tyliai paprašė Angelas. – Atleisk, juk tau pačiai bus lengviau.
– Ne, niekada, – ji ryžtingai suspaudė lūpas. – To negalima atleisti. Niekada.


– Tu keršysi? – susirūpinęs paklausė Angelas.
– Ne, aš nekeršysiu. Aš nenusileisiu taip žemai…
– Tu nori žiaurios bausmės?
– Aš nežinau, kokios bausmės jiems reikėtų, kad…


– Visiems tenka susimokėti už savo sprendimus. Anksčiau ar vėliau, bet visiems, – tyliai pratarė Angelas. – Tai neišvengiama…
– Taip, aš žinau.
– Tuomet atleisk. Nusimesk nuo pečių šitą naštą. Juk dabar esi toli nuo savo skriaudėjų.
– Ne. Negaliu. Ir nenoriu. Negalima jiems viso to atleisti…


– Na gerai, tavo reikalas, – atsiduso Angelas. – O kur šią nuoskaudą saugosi?
– Čia ir čia, – pirštu bakstelėjo į galvą ir į širdį.
– Prašau tavęs, būk atsargi, – paprašė Angelas. – Nuoskaudų nuodai labai pavojingi. Jie gali virsti akmeniu ir tempti tave žemyn, o gali sukelti įniršio liepsną, kuri sudegins aplink viską, kas gyva.


– Tai yra prisiminimų akmuo ir kilmingas įniršis, – nutraukė Ji.
Jos nuoskauda apsigyveno ten, kur Ji ir parodė – galvoje ir širdyje.

Ji buvo jauna ir sveika, kūrė savo gyvenimą, jos kūnu tekėjo karštas kraujas, o krūtinė godžiai gaudė laisvės gūsius. Ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, sutiko naujų draugų. Kartais, žinoma, Ji pykdavo ant jų, bet visuomet atleisdavo. Kartais niršdavo ir bardavosi. Ir tuomet atleisdavo Jai. Gyvenime buvo visko ir savo nuoskaudos Ji stengėsi neprisiminti…

Praėjo daug metų ir Ji vėl išgirdo tą nemielą žodį “atleisti”.
– Mane išdavė vyras. Su vaikais nuolat pykstamės. Pinigai manęs nemyli. Ką daryti? – paklausė Ji, sėdėdama žilstelėjusio psichologo kabinete.

Jis įdėmiai klausė, daug ką norėjo pasitikslinti ir visą laiką prašė jos papasakoti apie vaikystę. Ji pyko ir bandė nukreipti kalbą apie kitus dalykus, bet jis vėl ir vėl grąžindavo Ją į vaikystę. Ji jautė, kaip jis braido jos prisiminimų labirintais, norėdamas atrasti ir į dienos šviesą ištraukti tą seną nuoskaudą. Ji to nenorėjo ir todėl priešinosi, bet šis įkyrus dėdulė prisikapstė…

– Jums reikia valytis, – pasakė jis. – Jūsų nuoskaudos išsikerojo. Prie jų priaugo vėlesnės nuoskaudos, kaip polipai prie koralinių rifų. Ir šis rifas dabar yra kliūtis jūsų gyvybinės energijos srautui. Todėl atsirado tiek problemų asmeniniame gyvenime. Šis rifas turi labai aštrias briaunas, kurios žeidžia jūsų švelnią širdį. Rifo viduje apsigyveno ir susipainiojo įvairiausios emocijos. Jos nuodija jūsų kraują ir pritraukia vis naujų gyventojų.

– Taip, aš ir jaučiu kažką panašaus, – linktelėjo Ji. – Staiga tampu irzli, depresuoju, kartais visai nieko nenoriu… O kaip man valytis?

– Atleiskite tą pirmąją, pačią didžiausią nuoskaudą, – patarė psichologas. – Nebus pamatų ir visas rifas subyrės.
– Na jau ne! – pyktelėjo Ji. – Ši nuoskauda yra teisinga, nes viskas ir buvo būtent taip. Ir todėl aš turiu teisę pykti!
– O jūs norite būti teisi ar laiminga? – paklausė psichologas. Ji nieko neatsakė, atsistojo ir išėjo, drauge išsinešdama visą nuoskaudų rifą.

Praėjo dar ne vieneri metai. Dabar ji sėdėjo gydytojo priimamajame. Gydytojas įdėmiai analizavo nuotraukas, tyrimų rezultatus, vis raukdamas kaktą ir nervingai prikąsdamas lūpą.

– Gydytojau, kodėl jūs tylite? – neištvėrė Ji.
– Ar turite giminių? – paklausė gydytojas.
– Tėvai numirė, su vyru išsiskyrėme, o vaikų turiu. Ir anūkų. O kam jums mano giminaičiai?


– Na matote, auglys. Štai čia, – ir gydytojas kaukolės nuotraukoje parodė tą vietą, kurioje pūpsojo auglys. – Atrodo, negeras tas auglys, negeras. Tai paaiškina ir nuolatinius galvos skausmus, ir nemigą, ir nuovargį. Ir auga jis pašėlusiai greitai. Ir tai yra blogai.


– Ir ką dabar? Operuosite? – paklausė Ji, stingstančiu iš baimės balsu.
– Taigi, kad ne…, – dar stipriau suraukė kaktą gydytojas. – Jūsų paskutinių metų kardiogramos… Jūsų širdis labai silpna. Atrodytų, lyg kas spaustų ją iš visų pusių ir ji negalėtų dirbti visu pajėgumu. Gali neišlaikyti operacijos. Todėl iš pradžių reikėtų širdį pagydyti, o tada žiūrėsim…


Gydytojui nebaigus kalbėti, Ji suprato, kad to „vėliau” gali ir nebūti. Arba širdis neišlaikys, arba auglys užspaus.
– Beje, prastoki ir jūsų kraujo tyrimai. Paskirsiu jums vaistų, – pridūrė gydytojas. – Bet ir jūs pati galite sau padėti. Jums reikia valyti organizmą ir ruoštis gydymui.


– O kaip?
– Teigiamos emocijos, šilti santykiai, bendravimas su artimaisiais. Įsimylėkite, pagaliau. Pavartykite nuotraukų albumą, prisiminkite laimingą vaikystę.
Ji  kreivai šyptelėjo.


– Pamėginkite visiems atleisti, ypatingai tėvams, – netikėtai pratarė gydytojas. – Tai labai lengvina širdies darbą.

 Mano praktikoje buvo atvejų, kai atleidimas padarė stebuklus.
– Nejaugi? – ironiškai paklausė Ji.

– Įsivaizduokite. Taip. Medicina turi daug pagalbinių įrankių. Vaistai, tinkama priežiūra, rūpestis. O atlaidumas taip pat gali būti vaistu. Ir dar nemokamas, ir be recepto.

Atleisti. Arba mirti. Atleisti arba mirti? Mirti, bet neatleisti? Kai pasirinkimas toks, tereikia nuspręsti, į kurią pusę žiūrėsi dabar.

Galva plyšo iš skausmo, maudė širdį. „Kur tu saugosi savo nuoskaudą?” „Čia ir čia”. Dabar tose vietose gyveno skausmas. Ko gero, nuoskauda išaugo ir dabar jai reikėjo dar daugiau erdvės. Jai reikėjo viso kūno. Nuoskauda nesuprato, kad kūnas nebeatlaikys. Numirs.

Ji prisiminė didžiausius savo skriaudėjus. Tuos, iš vaikystės. Tėtį ir mamą, kurie visą laiką arba dirbo, arba barėsi. Jie nemylėjo jos taip, kaip ji norėjo. Niekas nepadėjo: nei penketai, nei garbės raštai, nei jų reikalavimų vykdymas, nei protestas, nei maištas. Vėliau jie išsiskyrė, abu sukūrė naujas šeimas, kuriose vietos Jai neatsirado. Išsiuntė Ją mokytis į kitą miestą, į kišenę įdėję autobuso bilietą ir keletą kupiūrų… Ir viskas. Nuo tos akimirkos ji pradėjo savarankišką gyvenimą, nusprendusi: „Neatleisiu!” Šią nuoskaudą ji nešiojosi visą gyvenimą. Net prisiekė, kad nuoskauda numirs kartu su ja. Dabar ji suvokė, kad tai pildosi…

Bet Ji turėjo vaikų ir anūkų, ir kaimyną našlį, nedrąsiai bandantį atkreipti jos dėmesį. Ir mirti Ji dar nenorėjo. Reikia atleisti, – nusprendė ji. Bent pabandysiu.


– Tėveliai, aš jums viską atleidžiu, – nedrąsiai ištarė. Žodžiai nuskambėjo tyliai ir neįtikinamai. Tada ji paėmė popieriaus lapą, rašiklį ir parašė: “Gerbiami tėveliai. Brangūs tėveliai. Aš daugiau nepykstu. Aš viską jums atleidžiu”.

Burnoje apkarto. Suspaudė širdį. Skausmas galvoje tapo nepakeliamas. Bet ji nepasidavė. Dar stipriau suspaudė pieštuką ir užsispyrusi rašė toliau: „Aš jums atleidžiu. Aš jums atleidžiu…” Jokio palengvėjimo. Tik vis didėjanti įtampa.

– Ne taip, – sušnibždėjo Angelas. – Upė visada teka tik į vieną pusę. Jie vyresni, tu jaunesnė. Jie buvo pirmiau tavęs. Tu – po jų. Ne tu juos pagimdei, o jie tave. Jie tau padovanojo galimybę išvysti šį pasaulį. Būk dėkinga už tai!
– Aš dėkinga, – tarė Ji. – Ir aš tikrai noriu jiems atleisti.


– Vaikai neturi teisės teisti savo tėvų. Tėvams neatleidžiama. Tėvų prašoma atleidimo.
– Už ką? – nustebusi paklausė ji. – Ką blogo aš jiems padariau?
– Jiems tu nepadarei nieko blogo. Tu nuskriaudei save. Kam tu laikei savyje tą nuoskaudą? Dėl ko tau skauda galvą? Kokį akmenį nešiojies savo širdyje? Kas nuodija tavo kraują? Kodėl tavo gyvenimas neteka kaip galinga upė, o čiurlena lyg mažytis upeliukas? Tu nori būti teisi ar sveika?


– Nejaugi viskas dėl tos nuoskaudos? Nejaugi tai ji mane taip sugriovė?
– Aš tave įspėjau, – priminė Angelas. – Angelai visada įspėja: nekaupkite, nesinešiokite, nenuodykite savęs nuoskaudomis. Jos pūna, smirdi ir nuodija viską, kas gyva. Mes įspėjame! Ir jeigu žmogus pasirenka nuoskaudą, mes neturime teisės jam trukdyti. O jeigu pasirenka atleidimą – mes privalome jam padėti.


– O man dar pavyks sugriauti tą nuoskaudų rifą? Ar jau per vėlu?
– Niekada ne vėlu bandyti, – švelniai atsakė Angelas.
– Bet jie jau seniai mirę. Kieno dabar atleidimo aš prašysiu?
– Tu prašyk. Jie išgirs. O gal ir neišgirs. Pagaliau, tu tai darai ne dėl jų, o dėl savęs.


– Mieli tėveliai, – pradėjo Ji. – Prašau, atleiskite man, jeigu kas ne taip… Atleiskite už viską…
Nežinia, kiek laiko ji kalbėjo. Nutilo. Įsiklausė į save. Jokių stebuklų – širdį maudžia, galva plyšta. Ir jausmų ypatingų nėra. Viskas kaip visada…

– Aš pati netikiu, – prisipažino Ji. – Tiek metų praėjo…
– Pamėgink kitaip, – patarė Angelas. – Tapk vėl maža mergaite.
– Kaip?


– Atsiklaupk ant kelių ir kreipkis į juos kaip vaikystėje: mamyte… tėveli…
Ji kiek sutriko, bet atsiklaupė. Sudėjusi rankas ties širdimi, pakėlė akis aukštyn ir tyliai sušnibždėjo: „mamyte, tėveli…” O tada dar kartą „mamyte, tėveli…” Jos akys sužibo nuo ašarų… „mamyte, tėveli… tai aš, jūsų dukra, atleiskit man, atleiskit man…“ Iš krūtinės išsiveržė rauda, iš akių plūstelėjo ašarų upė… O Ji vis kartojo ir kartojo: „Atleiskit man. Aš neturėjau teisės jūsų teisti. Prašau, atleiskit man, mamyte, tėveli…”


Reikėjo nemažai laiko, kad išsektų ašarų srautas. Ji pajuto nuovargį.

– Kaip tu? – paklausė Angelas.
– Nežinau. Nesuprantu. Atrodo, lyg būčiau tuščia, – atsakė Ji.
– Kartok tą kasdien keturiasdešimt dienų, – pasakė Angelas. – Kaip gydymo kursą. Kaip chemoterapiją.

– Taip, keturiasdešimt dienų. Aš darysiu…

Krūtinėje kažkas pulsavo, dilgčiojo, vilnijo karštomis bangomis. Galbūt tai buvo subyrėjusio rifo nuolaužos. Ir pirmą kartą po ilgo laiko neskaudėjo galvos. Dėl nieko…

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!