Seniausiuose Vedų tekstuose Sarasvati šlovinama kaip personifikuota išmintis. Puranose pasakojama, kad Sarasvati apsireiškusi Žemėje dviem pavidalais – Brahmos žmona ir šventąja Sarasvati upe.

Būtent ji, motina Sarasvati, atskubėjusi į pagalbą pirmajai sukurtai būtybei Brahmai, kai šis sėdėjo lotose visiškai sutrikęs, neišmanydamas, kaip kurti materialiąją visatą. Ji davusi Brahmai Gajatri mantrą ir pasakiusi, kad ją medituojant išsipildys visi jo troškimai. Brahma paklausė Sarasvati patarimo ir taip radosi materialusis pasaulis.

Garsioji Sarsavati upė plukdė savo vandenis per šiaurės Indiją. Pasak „Mahabharatos“ kiekvienas, atsigėręs jos vandens, nusiplauna visas nuodėmes.
Bet skirtingai nuo Jamunos ir Gangos, žvalgydamas šventas šiaurės Indijos upes, Sarasvati nepamatysi. Bet, sakoma, didieji jogai ir šiandien ją regi dabartiniame Alahabade trijų upių santakoje. Geologiniai kasinėjimai rodo, kad Sarasvati išseko maždaug 1900 metais prieš Kristų.

Sarasvati vaizduojama vilkinti elegantišką baltą ar raudoną rūbą ir sėdinti baltame lotoso žiede.


Jos rankose knyga (žinių simbolis), džapos karoliai (kuriais kaip rožančiumi Vakarų tradicijoje skaičiuojamos sukalbėtos maldos) ir vina (styginis instrumentas, kuriuo grojama tradicinė indų muzika).

„Rig Vedoje“ Sarasvati tapatinama su garso deive ir dažnai vadinama ne tik mokslo, bet ir muzikos deive.
Dažniausiai Sarasvati vaizduojama sėdinti ant gulbės, tačiau ją galima išvysti ir sėdinčią ant avino, apuoko, papūgos, povo ar lotose.

Ji yra žinių pagrindas, jos malone žmogaus lūpos prabyla gražiausiomis mintimis.

(„Slaptingoji Indijos šlovė“, Steven J. Rosen)

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!