Kalbėjosi kartą Prasmė ir Tikslas. Pokalbį pradėjo Tikslas:

Aš visada žinau  save ir taip tampu pagrindiniu ramsčiu žmogaus gyvenime. O va tu, Prasme, amžinai slysti iš akiračio, kažkaip keistai elgiesi: atrodo, esi ir kitą akimirką, žiūrėk, tavęs jau nėra. Tokį tavo elgesį net sunku apibūdinti žodžiais.

Prasmė ramiai išklausė, nesipriešino, bet ir nesutiko su šia nuomone. O Tikslas tęsė toliau:

Aš, kaip matai, suteikiu žmogui ne tik atramą gyvenime, bet ir stimulą bet kokiam veiksmui. Ir kai žmonės dėl manęs aukoja savo gyvenimą, tai tik patvirtina mano vertę.

Keista, – suabejojo Prasmė, – dėl tikslo aukoti gyvenimą? Paaiškink prašau!

Tai paprasta! – nusišypsojo Tikslas. Pavyzdžiui, kovodamas ar dirbdamas žmogus aukoja savo gyvenimą dėl savo tautos laimės.

Aišku, – mįslingai tęsė Prasmė. – Tikslas – tai tautos laimė, bet ne savo laimė. Tai netikra laimė, bet žadama visos tautos laimė ateityje, kurios gali ir nebūti? Kiek milijardų žmonių žuvo kovodami dėl tautos laimės, o kur tos laimingos tautos? Kiek tėvų aukojo savo gyvenimus tam, kad jų vaikai būtų laimingi, o vaikai taip ir nepažino laimės?

Ne, paprieštaravo Tikslas, – tu viską perdedi! Tikslas – tai gyvenimo Prasmės suvokimas.

Va dabar tu išmintingai kalbi, – lengvai nusišypsojo Prasmė.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!