Kartą gyveno karalius. Užsinorėjo jis tokio paveikslo, kuris skleistų taiką ir ramybę. Kad kaskart, pažiūrėjus į jį, sieloje būtų ramiau ir lengviau. Už tokį paveikslą karalius pažadėjo maišą aukso. Kai rūmus pasiekė daugybė paveikslų, jis išsirinko du.

Vienas jų vaizdavo tylų ežerą. Kaip veidrodis jis atspindėjo aplink esančius kalnus ir žydrą dangų su debesėliais. Prie kranto augo laukinės gėlės, o virš jų skraidė spalvingi drugeliai. Kiekvienas, kuris žiūrėjo į šį paveikslą, buvo tikras, kad tai ir yra tikras ramybės atspindys.

Antrajame buvo kalnai – grėsmingi ir didingi. Virš jų matėsi tamsus dangus, plaikstėsi žaibai. Liūtis. Palei kalną ošė krioklys. Tai neatrodė taikiai.

Bet, įdėmiau įsižiūrėjęs, prie krioklio karalius pamatė nedidelį krūmelį, augantį galingo akmens plyšyje. Ten paukštelis buvo susukęs lizdą.  Šalia grėsmingai šniokščiančio vandens paukštis perėjo kiaušinius.

Būtent šitą paveikslą karalius ir išsirinko.

Istorijos moralas: ramybė – ne ta vieta, kur taiku, tylu ir ramu, kur nėra triukšmo ir nerimo. Tai yra būsena, kai esant bet kokiai situacijai jūs išsaugote taiką ir ramybę savo širdyje.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!