Seniai seniai pastatė karalius didelius rūmus. Tuose rūmuose buvo tūkstančiai veidrodžių. Visos sienos, lubos ir grindys buvo veidrodinės.

Kartą atbėgo į rūmus šuo. Apsidairęs jis pamatė daugybę šunų aplink save. Šunys buvo visur. Būdamas protingas jis sulojo tam, kad parodytų, jog gali apsiginti ir išgąsdinti kitus. Dėl visa ko. Visi šunys atsakydami taip pat sulojo. Šuo suurzgė – ir visi šunys suurzgė taip pat.

Dabar šuo buvo įsitikinęs, kad jo gyvybė pavojuje ir pradėjo loti. Jam teko pasistengti – jis įsitempė, lojo iš visų jėgų, labai atsakingai. Bet tūkstančiai šunų taip pat lojo vis stipriau. Kuo šuo daugiau lojo, tuo stipresnis darėsi daugybės kitų šunų lojimas.

Rytą šį nelaimingą šunį rado negyvą. Ir rūmuose jis buvo vienas. Niekas su juo nesikovė – juk išviso ten nebuvo nieko, kas galėtų kovoti. Šuo žuvo kovoje su tūkstančiais jį supančių savo paties atvaizdų.

Jei nėra jokių kliūčių Jūsų viduje, tai negali būti jokių kliūčių ir išorėje. Pasaulis yra tik atvaizdas – didelis veidrodis. O ką jūs matote savo veidrodyje?

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!