Pagyvenusi moteris turėjo du didelius ąsočius. 

Kas rytą ji pasikabindavo juos ant neštuvų ir eidavo parsinešti vandens. Viename ąsotyje buvo įskilimas, o kitas buvo sveikas.

Nuo upės iki namų buvo ilgas kelias ir, kaskart moteriai nešant vandenį, jis lėtai tekėjo per ąsočio įskilimą. Į namus moteris parnešdavo tik pusantro ąsočio vandens. Idealiai sveikas ąsotis didžiavosi savo darbu, o vargšas susikilęs jo kolega gėdijosi savo trūkumo ir liūdėjo, kad gali atlikti tik pusę savo darbo.

Po dvejų metų, kurie, atrodė, galutinai įtikino ąsotį esant netikusį, jis prisipažino moteriai:

– Man gėda dėl savo įskilimo, dėl kurio visą laiką iš manęs teka vanduo…

Moteris jį paguodė:

– Ar tu pastebėjai, kad tavo pusėje prie takelio auga gėlės, o kito ąsočio pusėje – ne?

Aš mačiau šį trūkumą, todėl  tavo pusėje  pasėjau gėlių sėklas, ir tu jas nuolat laistai, kai mes einame namo… Dvejus metus aš skinu šias nuostabias gėles ir puošiu jomis savo stalą.

Jei tu nebūtum toks, koks esi, tai nebūtų ir šito grožio. 

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!