Gyveno kartą žmogus. Jis švytėjo ramybe, meile viskam aplinkui. Bet koks darbas jam puikiai sekdavosi. Visi jį gerbė ir dažnai ateidavo patarimo.

Atėjo pas jį pavydus kaimynas. Jis buvo labai išdidus.

– Aš viską turiu! – tarė jis gerbiamam vyrui. – Aš esu turtingas. Bet tave kažkodėl žmonės labiau gerbia. Kaip manai, į ką aš panašus?

Išmintingas žmogus tarė:

– Tu panašus į Dievą.

Pavydusis kaimynas patenkintas nusišypsojo. Bet jam norėjosi iškrėsti pašnekovui kokią šunybę, todėl jis drėbtelėjo:

– O tu todėl panašus į mėšlo gabalą! Niekaip nesuprantu, ko prie tavęs visi limpa!

Išmintingasis žmogus nieko neatsakė, tik lengvai nusišypsojo. Ir tas dar labiau suerzino kaimyną. Nustebęs jis paklausė:

Kodėl tu neįsižeidei dėl mano žmodžių? Juk tu mane pavadinai Dievu, o aš tave – mėšlo gabalu?

0 ko čia pykti? – atsakė išmintingasis. – Kas pažino savyje Dievą, tas mato jį ir kituose žmonėse. O tas, kuris pilnas mėšlo, kiekvieną ir mato kaip mėšlo gabalą.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!