Kai aš buvau jaunas, man patiko plaukioti valtimi. Aš turėjau mažą valtį – vienas plaukiodavau ežere ir ten galėdavau pasilikti valandų valandas.

Kartą sėdėjau užsimerkęs ir meditavau. Buvo nuostabi naktis. Kažkokia valtis plaukė pasroviui ir trenkėsi į manąją. Aš supykau!

Atsimerkiau pasiruošęs išbarti man trukdantį žmogų, bet pamačiau, kad valtis tuščia. Mano pykčiui nebuvo kur dėtis. Kur man išsilieti?

Nieko kito nebeliko, kaip užsimerkti ir pradėti stebėti savo pyktį. Tą momentą, kai aš jį suvokiau, aš žengiau pirmą žingsnį savo Kelyje.

Tą tylią naktį aš priėjau iki centro savo viduje. Tuščia valtis buvo mano mokytoja. Nuo to laiko, jei kas nors bando įžeisti mane ir dėl to manyje kyla pyktis, aš šypsausi ir sakau:

– šita valtis taip pat tuščia.

Aš užsimerkiu ir neriu į save.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!