Nutūpė vienadienė plaštakė ant daugiametės bruknės ir pradėjo žavėtis viskuo, ką aplink užmatė:

Saulė – kokia gera ir graži! Rasa – jokios spalvos su ja nesulyginamos! O pieva kokia žalia, o koks dangus žydras! O oras? Man net trūksta žodžių, kad apsakyčiau jį!  Tik viena galiu pasakyti  – ačiū Dievui už viską!

„Nieko sau – tiek metų gyvenu, o nieko tokio nepastebėjau!“ – pagalvojo bruknė ir garsiai pasakė:

– Nieko, rytoj tu prie viso to priprasi!

– Rytoj jau manęs nebebus, – liūdnai atsakė plaštakė, visam užmerkdama akis.

O bruknė susigėdusi sau prisipažino, kad beveik per šimtą metų ji nepamatė, ir svarbiausia, nevertino to, ką suspėjo padaryti plaštakė per vienintelę savo gyvenimo dieną. 

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!