Degė sau ramiai keturios žvakės. Po truputį tirpo. Buvo taip tylu, kad buvo galima išgirsti, kaip jos kalba.

Pirmoji žvakė pasakė: „Aš – Ramybė. Deja, žmonės nemoka manęs saugoti. Manau, man nebelieka nieko kito, kaip užgesti!“ Ir ugnelė užgeso.

Antroji tarė: „Aš – Tikėjimas. Deja, niekam aš nereikalinga. Žmonės nieko nenori girdėti apie mane, todėl nėra prasmės man daugiau liepsnoti.“ Vos tik ištarusi šiuos žodžius ji užgeso.

Susigraudinusi trečioji prabilo: „Aš – Meilė. Neturiu daugiau jėgų degti. Žmonės manęs nevertina. Jie nemoka nei duoti, nei gauti meilės.“ Ir ši žvakė užgeso.

Staiga į kambarį įbėgo vaikas. Išvydęs tris užgesusias žvakes jis sušuko: „Ką jūs darot? Jūs privalote degti! Aš bijau tamsos!“ Ir pradėjo verkti.

Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: „Nebijok ir neverk! Kol aš degu, galiu uždegti ir kitas žvakes. Nes aš – VILTIS.”

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Prisijunkite prie mūsų adresų sąrašo, kad gautumėte naujausias ir naujienas iš mūsų komandos.

You have Successfully Subscribed!